Kartais nereikia žodžių, kad išgirstum… Nereikia muzikos, kad norėtum šokti…
Nereikia dūrio į širdį, kad skaudėtų.
Ir dažnai tereikia tik vieno mažo mažo stebuklo, kad norėtum gyventi, kad kukli šypsena papuoštų veidą.
Tačiau…
Neverki, bet ašaros rieda. Kartus gniužulas spaudžia krūtinę.
Kas mano priešas? … Mano pačios vaizduotė. O gal atvirkščiai – jos stoka…
Nelaikyk, paleisk…
Jei vysiesi, tik bėgsiu.
Lyg tie maži [...]
Be vardo, be likimo, ateities…
Blanki, lyg laiko
paliestas paveikslas.
Tyli, svajinga, palanki.
Tik švelnūs kontūrai
išduoda esmę.
Neleisk jos liesti -
ji trapi.
Nuo mažo skersvėjo
suplyšti gali.
Akims didi, šalta, niūri.
Širdy palietus verkia…
Lietus… Jau kelias dienas be perstojo lyja… Šlapias visas miestas. O gal ir visas pasaulis… Namų sienos verkia. Medžiai verkia. Visi aplinkui verkia… Vėlyvas ruduo. Balutėje supasi paskutinis lapas… Girdėti kaip šniokščia upė. Naktis. Tylu. Vieniša autobuso stolelė miesto cente… Už nugaros nuo senatvės verkiantis daugiaaukštis. Tokiu oru niekas net nedrįsta vaikščioti naktimis… Jis prisėdo [...]
Prisėdu ant suoliuko… Pavargau. Pagalvojau, kad tikrai pavargau… Reikia pailsėti. Jaučiau kaip atsileidžia kojų raumenys. Nuo greito ėjimo trūko oro…. Stengiausi gaudyti kvapą.
Nežinau kodėl, bet man neužteko jėgų. Nuėjau iki autobusų stoties, bet taip ir nepriėjau arčiau. Žinojau, kad ji pastebėjo mane. Tačiau aš neišdrįsau prieiti. Gal dėl to, kad ji nematytų manęs visiškai sugniuždyto…
Sėdėjau [...]
Nebėra rodos nieko. Sustoja laikas… Nebelieka minčių. Viskas lyg sapne. Sukasi, tave liečia, bet nieko negali pasakyt, nieko padaryt, kad tai liautųsi. Tik stebi ir lauki. Kada visa tai baigsis? Vienas. Du. Trys. Tyla… Tik pėdsakai. Trapūs, netikri… Ar išvis yra kas pasaulyje tikra? Kas mums reikšminga? Tyli? Galvoji? Hm… Nereikia žodžių. Tebūnie jie tylūs [...]