Rašliavos

-Laba vakarą, prisijunkite prie labdaros akcijos “Maisto bankas”, nupirkite maisto alkstantiems..

-Laba vakarą, prisijunkite.. Ne, maistą ne daliname o renkame ir perduosim.. Taip, suprantu, kad jūs pats pensininkas..
-Prisidėkite prie akcijos.. Ne, dėkui, alus šį kartą netinką..
-Padėkite skurstantiems Kalėdas sutikti sočiai.. Ne, mes tikrai maistą renkame ne sau… Oj, ne, tie žmonės, kurie šalia prekybos centro pardavinėjo maisto produktus, tikrai ne maisto banko dalyviai…

Tokias ar panašias frazes per beveik tris valandas penktadienio vakare teko ištarti šimtus kartų. Taip, savanoriavau “Maisto banke”. Šeštą valandą atsiradau Rotušės Rimi, apsivilkau geltonus marškinėlius su obuolio ženklu, gavau kalną skrajučių ir kibau į darbą. Buvo įdomu stebėti žmonių reakcijas: pradžioje dauguma elgdavosi taip, kaip daryčiau ir pats gavęs neaišku ką – tardavo “ačiū”, skrajutę dėdavo į kišenę ir ruošdavosi bėgti toliau, tada išberdavau savo aukščiau aprašytą greitakalbę. Vieni nesusidomėję lėkdavo tolyn, dažnas atsakymas būdavo ir “ne ačiū” , istorija apie kaip ir jam sunku, ar patikinimas, kad jis – studentas, pasitaikė ir keletas pasiuntimų. Bet buvo išties džiugu, matyti pilnėjantį mūsų maisto krepšelį. Kiek surinkome, tiksliai nežinau, bet tikrai nemažai!

Pati jau keletą metų vykstančios akcijos idėja – rinkti ne pinigus, o maistą, manau, pasiteisino: nors tam ir reikia daugiau žmonių, bet žinant, kaip bus panaudotą tavo auka, aukoti yra lengviau. Jei rasiu laiko, pasistengsiu maisto banke dalyvauti ir kitais metais.

Neseniai keliaudamas į restoraną “Montuotojas” leisti savo solidžių finansų mačiau, kaip vos nebuvo nutrenktas dviratininkas(veiksmas vyksta Vilniuje). Jis važiavo gatve, šviečiant žaliam šviesoforo signalui, laikydamasis visų kelių eismo taisyklių. Bet jis pamiršo vieną dalyką – jis yra DVIRATININKAS, o ne mašinos vairuotojas, ir jam jokios pirmumo taisyklės negalioja. Dviratininkas važiavo tiesiai, mašina suko į kairę, bet negi mažinsi greitį dėl tokios smulkmės?! Ir dar kokius vėjus Registroje kalbėjo, kad dviratis yra transporto priemonė? Jei norit kur gamtoje pasivažinėti – prašom, bet į miestą nėra ko nosies kišti!

O aš vis užsimirštu ir pelnytai skrendu ant žemės bandydamas išvengti susidūrimo su iš kiemo išvažiavusia, į pirmą juostą persirikiavusią ir stabdančia, ar dar kokį man, menkam dviratininkui, sunkiai suvokiamą manevrą darančia kelių šeimininke – mašina. O jei mieste randu “stebuklingu” dviračio ženklu paženklintą keliuką, tai arba ten stovi avarinius signalus įsijungusi mašina(jei juosta gatvės pakraštyje), arba koks nors pėstysis, pamatęs artėjančią dviratę transporto priemonę, stengiasi kuo greičiau atsidurti ant dviračio tako. Ir vargas tau, jei iš savo kvailo užsispyrimo mėginsi prašyti užleisti kelią.

Kai grįšiu namo ir (jei) rasiu savo flash’ą, įdėsiu keletą nuotraukų iš poros savaičių senumo kelionės į Daniją. Puse visų nuotraukų, turbūt, sudaro milžiniškos dviračių stovėjimo aikštelės, specialūs dviračių keliai, dviračių šviesoforai ir kitoks gėris.

P.S. pamenat bandymą vykdyti ale socialinę propogandą – Kaune apkabinėti troleibusus šūkiais “Lesbietė gali būti mokytoja”, Gėjus irgi gali daryti bla bla. Būtu mano valia – atsirastų šūkiai “dviratis irgi turi teisę būti kelyje”, “Dviratininkas – lygiavertis transoprto dalyvis” ir panašiai

Už lango balta balta, oras vėsta ir, bent jau mano darbe, visi bjauriai kosti. Pavėluotai ar ne(mano žiniomis patariama skiepytis spalio-lapkričio mėnesiais) ryt pas mus atkeliauja daktaras Aiskauda ir visiems norintiems “išrašys” skiepų. Rodos nieko ypatingo, bet tai sukėlę nemažą sumaištį pas mus: visi savo nuogastavimus e-mail’ais siuntinėja vieni kitiems, gyvai teiraujasi, ką kur ir kaip durs, pasakojamos smagios istorijos apie įvairiausias galimas ir nelabai komplikacijas ir kitaip drąsinama dar neapsisprendusius. Aš, nors šiais metais jau ir pasiskiepijęs, irgi intensyviai įsitraukiau į visokios informacijos paiešką ir radau labai nemažai argumentų tiek prieš, tiek už(na, kol vaistus pardavinėja farmacijos įmonės, tol “akivaizdžios” naudos pavyzdžių turbūt netrūks). Net paties kiek žinomi medikai, rodos, dalis skiepijasi, dalis ne. Kažkur perskaičiau, kad reikia pačiam pasiskiepyti ir tada spręsti: gerai tai ar ne. Aš pats savo kailiu išbandžiau ir dar, kaip matot, esu gyvas ir sveikas. O ką apie skiepus manot jūs?

Viename ankstesniame įraše samprotavau apie blogo rašymo tikslus. Vienas jų – rašinėjimas tik dėl savęs. Tokiu tikslu ir buvau susikūręs savo pirmąjį puslapiuką(na, galvojau pamėginti. Jei pačiam būtų patikę, gal ir būčiau paviešinęs). Kartais šį ar tą parašydavau, kartais ne:) Niekur nereklamavau, neskelbiau(tiesa, pora komentarų netyčia iš kažkur atsirado). Tai kai ilgesnį laiką neturėjau noro ką rašyti, tai jis ramia sąžine buvo numarintas, arba, pasak vienastoks, pateko į komą.

Šiandien vis tik nusprendžiau ten įmesti nuorodą į savo naująjį blogą. Užsiregistravęs radau įdomią skiltį – “Blogosferą” – kurioje galima rasti kitus tave mininčius arba cituojančius blogus. Ir, mano nuostabai, buvo ne tik skaičiusių, bet ir mano frazę dienos citata išrinkusių

Taigi kaip sako liaudies išmintis: jei jau ką darai, tai daryk gerai, o tai kam nors gali tekti tai ir skaityti.

Ką tik sms’u gavau intriguojantį pasiūlymą:

Sweiki mielieji klasiokai. Gal kas noretu siwakar nueit alaus atsigert papliurpt (kasi paziuret) pvz i honalulu(alus pigus) ar dar kur?!

Na pasiūlymas įdomus. Dar įdomesnis buvo jo siuntėjas – mano mama. Šios istorijos moralas toks – sms rašyk ir skambink iš savo telefono, net jei ir mamos planas pigesnis;). Dabar tai buvo tik smagi proga pasijuokti, bet ne tokiais jau ir tolimais laikais galėjau ir skaudžiau nukentėti.

Prasidėjo ruduo ir su juo atkeliavo didžiausios rudens šventės – Vėlinės ir Visi Šventieji. Na ir Helovynas, kurio vadinti švente nelabai apsiverčia liežuvis. Šiemet man teko nemažai pasidomėti tiek nuo senovės baltų švesta mirusių švente, tiek iš keltų per Ameriką pasiskolinta Helovyno maišalyne. Sužinojau daug ir įdomių dalykų (gal to necopy-paste’tinsiu jei manot, kad žinot per mažai – google padės). O apie Vėlinių ir Helovyno sankitą jau daug prišnekėta, jūs ir patys, tikiu, turite savo nuomone. O aš internete paieškojau, ką Helovynui siūlo Lietuvos klubai. Sąmoningai tai pateikiu jau viskam pasibaigus, reklamuoti to visai nesiekiu.

Apranga: patys matėt “helouvyniškų” filmų, tai suprantat – kuo baisiau, tuo geriau. Kostiumų nuomos paslaugas teikiančios firmos teigimu, moterys pagrindiniu kriterijumi įvardina tai, kad kostiumai būtų seksualūs(nieko nuostabaus, juk labiausiai helouvyna švenčia klubinis jaunimėlis).
Dekoracijos: “Moliūguose žybsinčios žvakės, grėsmingos vampyrų iltys, velniai, raganos, skeletai, kaukolės, įmantriausi bei šokiruojantys kostiumai”, Visur daugybė voratinklių, vorų, miegančių ir virš galvų skraidančių šikšnosparnių, apdulkėjusių skeletų”.

Programa: “Gražiausios demonės ir Gražiausio angelo rinkimai… originaliausio kostiumo rinkimai, ugnies deivės ir slibinai, vokalinės partijos ir skanus fetišizmas, trance helovynas ir siaubinga gotika, electro Magija… Atėjusiems su kaukėm arba grimu – nemokamas drakulos kraujo kokteilis… į vakaro linksmybių sūkurį įsilies ir aistringos raganės, kurios parodys mistišką aukojimo ritualą. Šį ritualą pirmą kartą atliks erotikos teatras “xxx”,… Kvies prieš kelias dienas nudvėsusios žiurkės krauju nutapyti paveikslą… rungtis, kas greičiau išgers stiklinę nekaltų ėriukų kraujo.. stebėti Drakulos prisikėlimą. Jau prisikėlęs Drakula pakvies visus vampyrus, raganas ir šiaip prijaučiančius velnio gvardijai į „xxx“. Šiame restorane tikri ir netikri šėtono tarnai vaišinsis krauju, rinks kraupiausią kaukę bei šėls iki patekant saulei”.

Na, kiekvienas gali rinktis, kur eiti ir ką veikti. O jei kas visgi nuspręs švęsti Vėlines, pateikiu vieną mane suintrigavusį receptą(tikras archaiškas lietuviškas patiekalas – šaltanosiai). Jie būdavo daromi panašiai, kaip dabar gaminami cepelinai, tik į tarkuotų bulvių tešlos vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių(jei namie to nerasit, “magic mushrooms” turbūt irgi tiks:)). Išvirti paplotėliai valgomi su pasaldintu aguonų pienu. Kilo įtarimas, kad ne veltui vėlės pas mūsų protėvius tokiu metu dažnai lankydavosi;). Bet, visgi, pasikonsultavus su vyresniais, tokį maistą ragavusiais žmonėmis, galiu pareikšti, kad taip paruoštas maistas jokio šalutinio poveikio, be galimo pilvo pūtimo, neturi(”magic mushrooms” tai neliečia).

Štai ir vėl susikūriau “blog’ą”(nelabai lietuviškas žodis, bet lygiaverčio atitikmens nelabai žinau, tai patogumo vardan naudosiu “blogas”). Nors kiek čia tos kūrybos ir kūribingumo tereikia. Užsuki į kokią “blogų ferma” ir per kelias minutes tu jau puslapio(arba blogo) savininkas. Bet ar toks paprastumas gerai? Rodos, keistas klausimas – paprastumas ir aiškumas visada yra geras dalykas. Bet užtenka apsilankyti keliose blogų puslapiuose ir pamatai, kad dėl to paprastumo 95% vadinamųjų elektrinių dienoraščių yra tikrų tikriausios internetinės šiukšlės. Žmogus pirma susikuria blogą, o tik tada pagalvoja, ar jam tikrai to reikia. Kai norint turėti savo puslapį reikėdavo gerokai paplušėti, susikurtas blogas buvo gerokai labiau vertinamas ir prižiūrimas. Bet lazda turi ir antrą galą. Dabar galimybę susikurti blogą turi net tas, kuris negali pasigirti kompiuterinėmis žiniomis, ar, paprasčiausiai, žaidimui su kokiu HTML neturi pakankamai laiko. O nors puslapio išvaizda turi reikšmės, bet svarbiausia juk yra tekstas. Net puikiai padarytas ir gražiai atrodantis internetinis puslapis bus nieko vertas, jei nebus įdomaus teksto(na, apie youtube, flickr ir panašius nešneku). Taigi naujosios technologijos padeda mums paprastai ir lengvai reikšti savo mintis ir internetinėje plotmėje.

Kodėl rašyti blogą?
Toks klausimas turėtų iškilti kiekvienam pradedančiąjam “blogeriui”. Aš, prisipažinsiu, pirmąjį savo blogą pirma susikūriau(tiesą sakant, visa kūryba praktiškai apsiribojo pavadinimo sugalvojimu ir šablono išsirinkimu) , o tik tada pagalvojau, kam tai darau. Parašinėjau kiek laiko ir pamažu mano blogas “numirė”. Greičiausiai “mirties” priežastis buvo ta, kad neradau laiko parašyti ilgam pasakojimui, kurį buvau pasižadėjęs parašyti. Bet laikas nuo laiko vis pagalvoju apie kažką, ką galėčiau parašyti bloge. Todėl susikūriau naują(senas buvo patalpintas blogas.lt, kur pusę puslapio užimdavo iššokančios reklamos). Taigi viena iš priežasčių užsiimti “bloginimu” – galimybė viešai išreikšti savo mintis.

Kitiems blogas gali būti elektrinė popierinio dienoraščio versija(galima savo blogą padaryti prieinamu tik sau). Nors gal ir sunku įsivaizduoti ką barškinantį į savo blogą pranešimą, prasidedantį tarkim taip: “Mielas dienorašti”. Nors toks dienoraštis gal ir buvo populiarus anksčiau, bet dabar daugumai, regis, svarbiausia yra populiarumas ir skaitomumas. Blogas tampa dar viena virtualaus bendravimo forma. Skaitomi kiti blogai, komentuojama(gero tono ženklu tampa paskaitinėti tau komentarą parašiusio žmogaus blogą ir būtinai parašyti komentarą. Galima komentarą parašyti ir neskaičius – “labai įdomu, cool etc.” yra universalūs ir tinka visiems). O dar šone rodomas draugų sąrašas… Taigi tokių blogų populiarumą lemia tokios pat priežastys, kaip ir įvairių socialinių tinklų(frype, myspace etc.). Tai man visada kiek kvepėdavo narcisizmu ir šaldydavo norą daryti ką panašaus. Bet, beje, jau kurį laiką ir aš esu “frype.lt” narys, prisijungiau ,rodos, tik dėl nemokamų sms’ų, bet jų nerašau, o frype’ą įsijungiu veik kasdien, pats nelabai suprasdamas kodėl. Bet čia jau atskira tema.

Ką rašyti, ir ar verta skaityti?
Blogų temų būna įvairiausių. Nuo aprašinėjimo to, ką suvalgei pusryčiams, ar kiek kartų per dieną pirstelėjai iki politikos ar technikos komentarų. Atsakyti ką ir kodėl verta skaityti geriausia pavyktų turbūt išnagrinėjus kodėl aš reguliariai skaitau tam tikrus blogus. Dabar sugalvoju tris priežastis:
Pirma – tau įdomus blogą rašantis žmogus, ką jis veikia, jo nuomonė vienais ar kitais klausimais. Jei rastum nepažįstamo žmogaus identišką blogą, greičiausiai jo neskaitytum. Aišku, tokio tipo blogas turi turėti kiek asmeniškumo. Jei tarkim kad ir geras draugas, ar net simpatiška kursiokė, per kurią pusę kolio praleidi ne rašydamas o galvodamas apie kiek kitus dalykus, rašys sausai, tarkim, apie žiurkėnų poravimosi įpročius ar apie nagų lako kokybės įtaką gerai savijautai, tokio blogo neskaitysi. Na, nebent norėtum tai grupiokei parodyti savo erudiciją nagų lako klausimais. Šiaip žymiai atviresnius ir asmeniškesnius blogus kuria merginos. Kažkada buvau renginyje, kur savo kūrybą pristatinėjo jaunieji menininkai. Vienas kritikas pastebėjo, kad kurdami vaikinai stengiasi pasirodyti protingi(naudoja sudėtingas žodžių konstrukcijas, gvildena rimtas problemas) ir bijo asmeniškumo, vengia atskleisti savo gilesnius jausmus. Tai, manau, galioja ir blogų kūrime.
Antra – skaitydamas blogą gauni naudingų žinių. Dažnai atsakymus į iškilusius klausimus, ypač jei tai susiję su kompiuteriais, randu forumuose ar bloguose. Ten galima rasti ir nemažai naudingų patarimų. Kiek man teko pastebėti(tikrai nesu blogų skaitovas ir žinovas) daugiausiai tokių blogų būna apie kompiuterius, politiką, augintinius, sportą..
Trečia – tau paprasčiausiai įdomu. Tokius blogus labiausiai vertinu.
Žinoma, labai dažnai tie požymiai gali susiplakti į vieną. Tada tas blogas tampa itin įdomiu ir aktualiu tau.

Norėjau išsakyti vos kelias mintis apie naują reiškinį – “bloginimą”, o prirašiau gan nemažai. Ir dar rašau apie tai, apie ką išmanau ne per daugiausiai(būdinga man). Kas žino, gal nuo šios rašliavos pradėsiu savo bloginimo etapą. Ko, atvirai sakant, kiek bijau – jau ir taip prie kompo sėdžiu daugiau nei reikėtų.

Atstovybės pirmininkas dažnai tvirtina, kad rinkimai – nacionalinis lietuvių sportas. Šįvakar laukia vieni. Rinksim FFSA (fizikos fakulteto studentų atstovybė) valdžią. Didžiausia intriga dėl svarbiausio posto – pirmininko rinkimo. Kandidatuoja neeilinės rinkiminės konferencijos metu išrinktas ir tik pusę kadencijos išbuvęs dabartinis pirmininkas Tadas ir Povilas, pastaruoju metu nedalyvavęs SA veikloje. Apie jį dauguma žino iš jo smagių laiškų į konferenciją, kurių pagrindinė mintis: atstovybė – tai uždara sekta, nieko neveikianti, tik plaunanti pinigus ir besistengianti padaryti kuo daugiau bėdų dėl LSP. Nors, tiesą sakant, jo kritikoje labai daug tiesos. Bėdų yra, bet jas įvardinti neužtenka, reikia jas spręsti. Įdomu, ar Povilas pateiks konstruktyvių būdų joms spręsti, ar tik toliau badys pirštais į kitus.

Viena istorija, puikiai apibudinanti šio kandidato ir atstovybės santykius. Soc komitetas fakultete pastatė dėžę, į kurią visi norintys galėjo mesti savo klausimus ar pageidavimus. Po kiek laiko ji dingo.  Dar po kelių dienų iš Povilo pašto dėžutės gavome laišką, kuriame “dėžutė” rašė , kad ji pavargo ir iškeliavo paatostogauti. Prisegta su “photoshop’u” sumontuota nuotrauka, kurioje matoma dėžė, o fone fone Italijos kraštovaizdis. Jis vėliau net nepatingėjo sukurti pašto adreso “atsiliepimu.deze@gmail.com” ir kas savaitę gaudavome po keletą laiškų, apie jos nuotykius, kaskart prisegdamas vis kitą paveikslėlį.

Laukia smagi diskusija.

Ar pastebėjot, kaip atšilo oras? Turbūt pirma kartą šiais metais pajutau švelnų pavasario vėjėlį. Jau kelinta diena troleibusu važiuoju tik dalį kelio namo – eiti pėsčiomis tikrai malonsnė alternatyva, nei stumdytis viešajame transporte. Laukiu nesulaukiu, kol iš Klaipėdos atsivešiu dviratį!

USA (Vilniaus Universiteto studentų atstovybė) prezidentė Nora sveikindama LSAS (Lietuvos studentų atstovybių sąjunga) prezidentę Indrę ataskaitinės konferencijos metu padovanojo 21 rožę, tiek kiek iki konferencijos šioje organizacijoje buvo narių – Lietuvos aukštųjų mokyklų. Palinkėjimas buvo toks: kad  kitų konferencijų metu prisijungtų tiek narių, kad sveikinimams neužtektų viso šalia Konarskio stotelės esančio gėlių turgaus. Hmm… Džiugu, kad aukštosios mokyklos renkasi būtent LSAS, bet šis sveikinimas bent jau man nuskambėjo gan grėsmingai. Šiuo metu Lietuvoje aukštojo mokslo galima siekti devyniolikoje universitetų ir dvidešimt septyneriuose kolegijose. Ir šis skaičius bent jau nemažėja. Tikrai šaunu, kad daugybė žmonių siekia įgyti išsilavinimą, bet kai studijų vietų skaičius viršyja moksleivių skaičių – tai nėra normalu. Apie kokybę net nėra ko kalbėti. Ir koks studijų tikslas, kai net neplanuojama dirbti pagal specialybę, o siekiama tik diplomo – popieriaus lapelio, kurio darbdavys net įdėmiai neperskaito!

…

Kiekviena LSAS narė (aukštoji mokykla) į ataskaitinę konferenciją gali atsiųsti tam tikrą žmonių skaičių, kurie atsovauja ją ir, tuo pačiu, atlieka reprezentacinę funkciją. Šių metų konferencijos (dauguma narių – vietinių SA pirmininkai, valdybos ar kitų valdymo organų nariai) metu matėsi nemažai tokių, kurie skaitinėjo nemokamus laikraščius, žaidė telefonu ar šiaip snaudė. Dar nepraėjus nė pusvalandžiui išgirdau pokalbio nuotrupą, kaip kažkas teiravosi kolegos, ar šis dar nesigaili, kad važiavo.. Per revizijos komisijos rinkimus, kai atstovybių pirmininkai galėjo siūlyti savo kandidatus, po vieno tokio siūlymo pasigirdo to “kandidato”, kuris iki to laiko ramiai snaudė,  grasinimas “atsilyginti” už tokius “pokštus”.  Na, ačiū Dievui,  kai pretenduojantiems į atsakingą revizijos komisijos nario pareigybę buvo pasiūlyta trumpai prisistatyti ir išsakyti savo motyvaciją, norinčių iš karto sumažėjo. Per darbo grupių diskusijų pristatymus, vienos jų atstovai nesugebėjo atsakyti jau į pirmą užduotą elementarų klausimą, buvo tik atsikirsta – ei, mes turėjome tik pora valandų. Po dar kelių tokių “perliukų” spėju ne man vienam kilo natūralus klausimas – ką kai kurie žmonės čia veikia. Ir ar visoje “aukštojoje mokykloje” nebuvo galima rasti žmonių, kurie bent jau apsimestų, kad jiems įdomu.