Perversija arba keli pamąstymai apie VDU

Laisvesnysis Lietuvos Universitetas

Vasaros reklaminės kampanijos metu, Vytauto Didžiojo universitetas skelbėsi liberalumo lopšiu Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje. Tai, kad šis universitetas yra laisvesnis negu kiti, buvo peršama tokiais šūkiais kaip: praxis-dixit (patirtis moko), įvairiais reprezentaciniais filmukais, stendais laukuose ir pan. Norėtųsi tikėtis, jog tokia kampanija atitinka realybę.

Tokiame nore – norėjime patikėti, kad taip iš tikrųjų yra – ir turėtų slėptis pirmoji ir lemtingoji klaida, jog esame laisvi, o galbūt laisviausi. Kad mūsų universitete yra daugiausia pasirinkimo, o sistema tarnauja studentui.

Bet ar nebus taip, kad jau nebe laisvi studentai kuria liberalų universiteto įvaizdį, o liberalumo žinutė patikėję viešųjų ryšių specialistai bando visus kitus pajungti savo realybės link? Negi iš tiesų universitetas vidurio rytų Europoje, ne kur kitur, bet krikščioniškoje Marijos žemėje, iš tikrųjų yra laisvas?

Leiskite tada paklausti paprasto klausimo: kokie yra laisvo universiteto bruožai, dalys? Galbūt daugelio pasaulėvaizdžių įvairovė tam tikrame chaose ko-egzistuojanti po vienu stogu. Gal ir ne, beviltiška čia būtų man pačiam plėstis, nei pats aiškiai žinau, nei yra čia laiko rašyti. Visgi atrodo, kad laisvas universitetas pirmiausia turėtų būti ne žodžiais o darbais. Todėl bandysiu paieškoti keleto požymių, kurie mano nuomone įrodo, kad jis nėra laisvas.

Tad leiskite paklausti kur filomatų, filaretų bendrijos, kur VDU renkasi pankai ir gotai? Kur roko, džiazo, klasikos performansai? Debatai, retorikos būrelis, pilkojo humoro ir juodojo mėnulio mėgėjai..? Kur gi slepiasi universiteto Balio Sruogos ar Pulgio Andriušio reinkranacijos? Kur yra tikrosios universiteto bendravimo erdvės?

Galų gale, ar šūkis „patirtis moko“ pirmiausia asocijuojasi ne su kuo kitu, o su Vilniaus universitetu? Ar nenurodo jis į norą pasimokyti iš savo patirties, kurios nėra? Ar nebus toks pranešimas tik tendencingai skleidžiama forma be jokio turinio?

Netobula reiškinio eksplikacija

Norėdamas panagrinėti šios žinutės pagrįstumą pasirinkau netobulą tradiciją universitete, kuri netobulai atskleidžia kai kuriuos laisvės ir kolegialumo ypatumus mūsų ar Jūsų alma mater.

Bet kuriuo atveju, kaip šaltinį(asmeninį santykį), iš kurio dygsta mintys, pasirinkau šiokia tokia tradicija tapusį renginį „Aš, alus ir dėstytojas“. Tikiuosi, kad renginio esmė padės užčiuopti universiteto deklaruojamų vertybinių nuostatų sukurtą iliuziją ir bendroje tikrovėje egzistuojančią situaciją, jos įtaką universiteto dvasiai(jeigu tokia išvis yra). Paprastai tariant, pabandyti surasti priežastis, ar iš tikrųjų yra naudinga eiti į tokį renginį ar kas slepiasi už noro klausytis dėstytojo ir gerti alų.

„Aš, alus ir dėstytojas“ koncepcija labai paprasta: dėstytojas pristato temą, kalba(si) su studentais, vartoja alkoholį. Studentai į tokį renginį eina dėl keleto priežasčių: įdomių temų, bendravimo neformalioje aplinkoje, dėstytojo su alaus stiklu. Dėstytojas savo ruožtu dažniausiai dalinasi patirtimi, atvirai ir neformaliai bendrauja, kuria nekonkurencinę – kolegialią – aplinką. Renginys skatina studentus ir dėstytojus sukurti normalių bendravimo patirčių ar bent jau padeda pradėti dėti pamatus normalios bendruomenės kūrimuisi. Renginys, kaip nekeista, atrado savo nišą universiteto gyvenime.

Juk, iš tikrųjų, yra be galo įdomu eiti paklausyti dėstytojų neformalioje aplinkoje, o ypač kai dėstomos netradicinės paskaitos, kaip, tarkim, „Europos geopolitinis klimatas rytoj“ ar intriguojančiu pavadinimu „Paskaita be temos“. Linksmai pasišnekučiuoti su grupiokais, pasijuokti ir atsipalaiduoti.

At-sakomybė…?

Bet ar studentai aktyviai taip nekaltai dalyvauja reginyje ne vien dėl atsipalaidavimo, o nerasdami(nenorėdami rasti) kitokių alternatyvų bendrauti su juos mokančiais žmonėmis ne paskaitų metu? Ar tai nėra noras kompensuoti nenormalų bendravimą paskaitų metu? Jeigu taip, tai koks gi tas bendravimas mūsų universitete? Ar egzistuoja dialogas Vytauto Didžiojo universitete?

Juk atrodytų normalu būtų išnaudoti dėstytojų lankymo valandas prie arbatos ir sausainių. Paskaitas, kurioms aktyviai ruošiesi ir dalyvauji, nutęsti į netoliese esantį barą. Ar sustojus ant laiptų tiesiog paprastai paklausti – kaip sekasi?

Žiūrint į savo studijų draugus, situaciją ant laiptų, lankymo valandų metu bei paskaitose viskas, atrodo, yra išvirkščia – dažnai bijome klausti, prieštarauti, peržengti ribas ar net mąstyti. Bijome kelti didesnius reikalavimus ne tik kitiems(pavyzdžiui nusirašinėjantiems), tačiau pirmiausia sau. Atrodo, tik ir laukiame, kada kuo greičiau su kreiva šypsena spausime rektoriui ranką ir atimsime diplomą.

Bet ar tokiais mano pasakymais nenueinama į skausmingą radikalybę, kurios pats neišpildai. Juk kartais tikrai nebeturi jėgų nei prieštarauti, nei galvoti: paskaitoje nori pasinerti į pokalbio kvaitulį, atsipalaiduoti, pamiršti didžią atsakomybės gilumą, paprasčiausiai nekreipti dėmesio… Juk tai taip lengva padaryti…

Ar toks turėtų būti universitetas? Pilnas tinginių, kurie šiaip jau dėl to patys kalti iš dalies – mokykloje gi visi viską nurodinėjo, negi imsi dabar per dvi savaites ir pradėsi savarankiškai mąstyti. Universitetas taip pat pilnas ir dėstytojų, kurie iš esmės ir negali kelti didelių reikalavimų, nes juos pakėlus iki normalių reikalavimų – 80 procentų studentų iškristų. Kas tada? Jeigu nėra studentų? Nėra ir dėstytojų.

Žinoma, jeigu vadovausimės liberalumo principu, tai atrodys, jog dėstytojai žiūri į studentus atlaidžiai, leidžia jiems patiems rinktis, o su situacija susitaiksto, laukdami geresnių laikų. Visgi, kiek tokių liberalumu yra besivadovaujančių ne iš patogumo?

Bendravimas ar simuliacija?

Bendravimas siejasi su universiteto sistemos tobulėjimu taip, kad būtent per mano ir dėstytojo santykį, galima pradėti bandyti aiškintis kokiame universitete mes norime gyventi. Jeigu toks bendravimas egzistuotų tarp daugumos studentų ir dėstytojų, o ne vien tarp rektoriaus ir studentų atstovybės prezidento, ar netaptų tas gyvenimas tikrai įdomesnis? Galbūt nemažai problemų išnyktų?

Tokio įdomesnio gyvenimo trūkumas ir nurodo į daugumą, kurios bendravimas atrodo kaip apsimestinis santykis, kylantis iš sistemos formos, o ne iš žmonių vidaus. Dažniausiai pasyvesnis, negu aktyvesnis.

Negana to, yra ir tokių drąsuolių, kurie žengia dar toliau: šventai įtiki savo apsimetinėjimo teisingumu, to visiškai nesuprasdami. Taip vieni šneka nesąmones, kiti klausosi jų. Abi dalys sudaro vieną bendrą grupę ir lieka be pastangos suprasti ką viena kitai sako. Visas veiksmas nuolat išlieka formoje ir ypač tada, kai forma yra tos formos peržengimas.

Juk tokie pamatiniai bendravimo principai iš esmės nieko nesprendžia. Jie tiesiog palaiko fiktyvų santykį, kuriame įmanoma realizuoti diplomo atėmimą iš rektoriaus.

Ką šioj visoje situacijoje veikia dėstytojai? Iš kitos pusės reikėtų klausti ar patys dėstytojai neskatino tokio santykio? Ar jie patys neprisideda prie bendro ėjimo implozijos link?

Galbūt dauguma mūsų mokytojų yra tapę savo pačių įkaitais – ideologiniais monstrais, kurie žodžius liberalumas ir kolegialumas naudoja tuščiai – ideologiškai, nuolat teigdami, jog nekuria jokios ideologijos. Nuolat peržengdami ploną ribą tarp šnekėjimo ir realybės, tarp auto-ironijos ir šnekėjimo apie auto-ironiją, tarp ideologijų kritikos ir ideologijų kritikos, kaip ideologijos. Savi-ironijos ir kvailio rimtu veidu, kuris nei pats supranta ką kalba, nei jo recipientai supranta, ką jis pats kalba. Taip nurodydami ne į ką kitą, kaip tik į savo ir kitų sukurtus personažus, kuriems reikalingas toks simuliacijos kūrimas, idant pats personažas egzistuotų. Idant simuliacinė sistema gyvuotų pati iš savęs. Juk tą patį daro ir studentai.

Ar nėra taip, kad tai prasiveržia visur, kur tik įmanoma. Pavyzdžiui ar nesusidaro toks įspūdis, kad kai kurių dėstytojų straipsnių rinkiniai, kalbos – viena didelė vertybinė deklaracija, deklaruojanti amžinąsias vertybes. Rašytų tekstų meta reikšmė nurodo tik į savo pačių vertybines nuostatas, kurios egzistuoja niekur kitur, tik tekste. Vos turėdami laisvą progą jie deklaruoja kaip, kur ir kada reikia elgtis. Eilutėse jie skelbia maišto idėjas, o tarp jų paaiškina: prieš bet ką, tik ne prieš juos.

Nors žinoma, būnant abiturientu ar pirmo kurso studentu kalbos apie modernybės diskurso vertybes, tokias kaip laisvė, ištikimybė principams nuolat atrodo charizmatiškai ir žavingai. Jos tarsi duoda mums centrą. Daug nereikia tam, kad patikėtume, jog esame geresni, nei iš tikrųjų.

Bet ar kada nors galvojote nueiti pas kokį autoritetingą universiteto veikėją ir su rimtu pagrindu prieštarauti jam? Ar galų gale domėjotės iš kur sklinda jo idėjos ir kur yra jų skylės? Kažkaip neatrodo, kad daug kas taip elgtųsi. Pavyzdžiui, neseniai teko su vienu dėstytoju kalbėti, sako jog paskaitų metu jis kalbasi su dviem, trim magistrantais ir tai užsieniečiais. Ar tai nėra geras paskaitų kokybės degradacijos požymis? Ar kitose paskaitose, seminaruose nėra panašiai(omenyje turiu ne tuos, kuriuose už klausimus deda pliusus)?

Todėl leiskite paklausti Jūsų, kodėl skelbiame laisvę ir bijome prisiimti atsakomybę užduodami pačius esmingiausius klausimus? Ar net negalvojimas apie tokių klausimų kėlimą ir bus tiesioginė nuoroda į liberalumo nebuvimą? Manau, kad taip.

Juk ir tie patys mėgdžiojantys studentai aiškiai perima būtent ne mąstymo principus, o stotą, poziciją, formą. Žodžiai kolegialumas, liberalumas studentų galvose tėra tik žodžiai, niekas daugiau. Įmantresnis dar paremia jas kokia nors sudėtingesne teorija. O iš tikrųjų šie žodžiai nesveria nieko. Taip visada lengva apgauti kitus(nes jie patys nori būti apgauti): parodomas sąvokų, citatų bagažas, bandomas paslėpti varganas sielos veidas, silpnybė. Visas šias proto operacijas vainikuoja patikėjimas tomis pačiomis projektuojamomis haliucinacijomis.

„Išvados“

Negi nėra daug lengviau kalbėti apie save, negu tyliai kovoti su savo demonais ir šypsotis… Jeigu ne bailumas, ne atsakomybė, kvailumas, tai kas čia slypi? Apie kokio dialogo egzistavimą dar čia galima kalbėti? Kur gi ta patirtis, kuri moko, liberalios vertybės? Geriausiu atveju keletas prasmingumo salelių…

Ar kituose universitetuose nėra taip pat? Ar nėra juose blogiau? Jeigu pas mus daugiau mažiau galima kalbėti apie tokius dalykus ar kituose universitetuose taip pat?

Ar toks saldus melas vidury baltos dienos, bei tas sugedęs dialogas tarp studentų ir dėstytojų nėra pagrindinis indikatorius, kad universitetams pirmiausia reikia ne finansinės, struktūrinius pokyčius skatinančios reformos, o vertybinės? Tokios, kuri leistų normaliai kurtis bendruomenėms, o ne jas paliktų susiskaldžiusias…

Kostas B. Voras

Sukurta December 05th, 2009 . Kategorijoje Kategorizuota. Komentuoti