GooD

Straipsnio (Nuodėmė. Ir prie ko čia ta meilė) tęsinys…

Iš pirmos straipsnio dalies lyg ir atsirado kažkoks,nebūtinai teisingas, suvokimas jog meilė ir nuodėmė yra labai arti vienas kito (kaip karas ir taika) pakanka pasirinkti tik neteisingą meilės objektą ir jinai liks bevertė. O kokia meilė gali būti verta to žodžio, kurį jinai nešioja? MEILĖ. Žodis, kurį žino visi. Kai šį žodį tari merginai ar žmonai atrodo viskas taip aišku, taip tyra, tačiau kai imi galvoti apie jo reikšmę, pasimeti ir nieko nesuprantiJ.

            Taigi šioje dalyje nenoriu daugiau nieko pašalinio kalbėti. Tiesiog noriu pasidalinti su tavimi Johno Stotto laisvės per meilę paradokso apibūdinimu: “Vis dėlto tikroji meilė suvaržo mylintįjį, nes meilė iš esmės yra savęs atidavimas. Tikroji laisvė – tai laisvė būti savimi, kokiu Dievas mane sukūrė ir numatė būti. O Dievas mane sukūrė mylėti. Tačiau mylėti – tai duoti, atiduoti save. Todėl, idant būčiau savimi, turiu išsižadėti savęs ir atiduoti save. Idant būčiau laisvas, turiu tarnauti. Idant gyvenčiau, turiu mirti savo savanaudiškumui. Idant atrasčiau save, turiu prarasti save mylėdamas“. Tuomet tikroji laisvė yra visiškai priešinga tam, kaip daugelis ją įsivaizduoja. Tikroji laisvė nėra laisvė nuo visų įsipareigojimų, kad gyvenčiau pats sau. Tai – vergavimas savanaudiškumui. Priešingai, tikroji laisvė – tai išsilaisvinimas nuo kvailo mažo „savęs“ , kad atsakingai gyvenčiau mylėdamas Dievą ir kitus žmones“.

Su meile,

good

Sveikas! Tikiuosi tikrai esi sveikas ir džiaugiesi netikėtai atėjusia vasara su Lietuvai būdingais permainingais orais (ne tik meteriologiniais), kuri vis dar kvepia ir lepina šviežuma bei malonia šiluma mūsų bedarbių pulkus.

Jeigu kaskart paskaitai tai ką rašau, manau, kad pastebi jog mano straipsniai daugiau užgriebia moralinius bei socialinius visuomenės aspektus. Tuo pačiu po paskutinės temos apie išmintį turėtum taip pat suprasti jog krikščioniškas gyvenimo būdas bei vertybės, kurias skelbia tikintys Dievu yra man artimos ir propaguotinos. Tačiau nenoriu jog manytum jeigu tu netiki arba juo labiau neini į bažnyčią esi ne mano draugasJ, anaiptol. Tikslas mano ir galbūt tavo, jeigu to nori, užduoti sau klausimus ir gauti daugiau mažiau objektyvius atsakymus arba bent kryptingus pamąstymus ne primetant nei vienos nei kitos nuomonės.

Taigi, pradžiai gal  kas yra tas sudėtingas žodis nuodėmė ir kaip aš ir tu suprantame jį šiandien. Paprastai retai rasi žmonių, kurie savo kasdieninėje kalboje (išskyrus kunigus, pastorius ir kt.) vartotų šį žodį. Būtų įdomu išgirsti tarkim pardavėja sakytų alkoholio pirkėjams ir mėgėjams, negerkite, nežalokite savo kūno, tai nuodėmėJ arba kas nors autobuse neužleidęs pagyvenusiai močiutei kėdės būtų visų išvadintas nuodėmingasisJ būtų įdomu matyti tokį vaizdą. Tik nesuprask neteisingai, tikrai nenorėčiau kad tai virstų realybe. Bet vis dėl to, kas yra nuodėmė ir ką jinai tau reiškia?

Iš esmės nuodėmės terminas yra daugiau religinis. Tiek krikščionybėje tiek islamo religijoje, tiek judaizme nuodėmė yra klaida, tavo pasirinkimo bloga pasekmė, kuri tolina tave nuo Dievo. Darydami nuodėmę nusižengiame Dievo įstatymams, skaudiname ir nepaklūstame jam. Vadinasi naudodamas terminą „nuodėmė“ aš galiu apeliuoti tik į tikinčius žmones, kurie yra dievobaimingi, o visi kiti lieka nuošalyje ir gali ramiai sau atsidusti skaitydami šį straipsnįJ. Tačiau pamėginkime perkelti nuodėmės terminą į neutralią zoną, kad visiems būtų įdomu ir aktualu. Žinai, kaip būna kare, vienoje pusėje vienos kariuomenės karo laukas, kitoje – kitos, o per vidurį neutrali zona arba šiais laikais tai būtų NATO žydrųjų šalmų zona (Taikos palaikymo būriai). Kalbant apie nuodėmę neutraliai, man gana artimas Timo Kellerio, vienos Niujorko (JAV) bažnyčios pastoriaus nuodėmės apbūdinimas.

Pasak Timo Kellerio, šiandieniniai žmonės yra reliatyvistai, ir vos tik jiems ištari, kad „nuodėmė yra neatitikti moralinio Dievo standarto“, tokie žmonės atkirs: „Nagi, o kas pasakys, kieno moralinis standartas yra teisingas? Kiekvienas juk turi skirtingą! Todėl jis siūlo postmodernistinei visuomenei nuodėmę apibūdinti ne kaip ėjimą prieš Dievo valią, o kaip, neteisingai pasirinktą meilės objektą („pagrįsti savo gyvenimą kuo nors kitu, netgi jei tai labai gera, bet ne Dievu“).

Taigi, pamąstom ką reiškia nusižengti Dievo įstatymams. Nes, pirmiausia, kad nusižengti reiktų žinoti kokie tie įstatymai, ar ne? Aš neliesiu dekalogo (dešimt Dievo įsakymų) tiesiog pasiremsiu viena Biblijos eilute, Jėzaus atsakymu į fariziejų (to meto įstatymo mokytojai, labai gerbiami ir išsilavinę žmonės) klausimą: “Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias įstatyme“. Jėzus jam atsakė „Mylėk Viešpatį savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“Mt 22, 36-38. Bet kadangi, kaip ir sutarėme, kad kalbėsime neutralioje „zonoje“ einame toliau. „Antras – panašus į jį:“Mylėk savo artimą kaip save patį“.Mt 22, 39-40.

Taigi, kur link aš suku ir kur čia pakastas straipsnio „pavadinimo šuo“? Jeigu Jėzus, Dievo sūnus nurodo, kad vienas iš svarbiausių įsakymų įstatyme yra meilė artimui, kaip pačiam sau, o postmodernistinio žmogaus nuodėmė, kurią apibūdino Timas Kelleris yra neteisingai pasirinktas meilės objektas, tai kokią ir kam šiais laikais mes atiduodame savo meilę jog ji gali būti vadinama netgi nuodėme (netinkamu elgesiu, pasirinkimu).

Jeigu nepripažįsti Dievo, kaip visatos kūrėjo, tai ir meilė Jam nėra pažįstama ir artima. Jeigu atmeti Dievą, taip pat turėtum atmesti jo įsakymus, kuriuos tau pacitavau. Nes kaip gali priimti įsakymus to, kuris neegzistuoja, ar ne? Vadinasi meilė kitiems, kaip pačiam sau nėra tas dalykas, kurio tu laikaisi savo gyvenime, kaip kertinio akmens. Taigi, kokie kiti objektai šioje žemėje egzistuoja į kuriuos galėtum nukreipti savo meilę. Nes nuodėmė, kaip jau išsiaiškinome yra neteisingai pasirinktas meilės objektas.

Pažiūrėkime bent keletą mano nuomone populiariausių pasaulyje meilės objektų arba paprasčiau užvadinus kuom žmonės žavisi ir gyvena. Kas tai galėtų būti: pinigai, savęs garbinimas, naminiai gyvūnai, šeima, pop žvaigždės,  karjera, grožis, mada, profesija ir t.t.

Trumpai peržvelk šiuos dalykus ir atsakyk sau, kurie iš jų tave augina, kaip asmenybę, tobulina, ugdo dvasiškai ir neveda link maniakiškumo, šizofrenijos, sveikatos gadinimo ir kt. Gal būt šeima šiuo atveju būtų tinkamiausias variantas, tačiau visa apimančiai meilei vis tiek būtų  per siauras objektas…

Kur link veda kiti minėti dalykai? Kiek ilgai jie trunka? Kas kuria meilės objektus, o kas sukūrė pačią meilę?

Tęsinys apie meilę kitame rašinyje…

Su meile,

good

1: “Yra sidabro gyslų ir vietų, kur gryninamas auksas.

2: Geležis kasama iš žemės. Iš akmens išlydomas varis.

3: Žmogus nustato ribą tamsai ir ieško visose įdubose rūdos- tamsos ir mirties šešėlio akmens.

4: Jis įrengia kasyklas vietose, kur nėra žengusi koja, leidžiasi į gelmes toli nuo žmonių.

5: Žemės paviršiuje užauga duona, o gelmėje žemė išrausiama kaip po gaisro.

6: Safyrą randa jos uolienose, aukso dulkės yra joje.

7: Kelio tenai nežino plėšrus paukštis, nematė jo nė vanago akis.

8: Liūto jaunikliai jų nemindo, ir liūtas tais takais nevaikštinėja.

9: Jis ištiesia ranką į kietas uolas ir kalnų pamatus kasinėja.

10: Jis iškerta upes uolose, jo akis pamato kiekvieną brangų daiktą.

11: Jis užtvenkia upes ir tai, kas jose paslėpta, iškelia į šviesą.

12: Bet kur randama išmintis, kur yra supratimo šaltinis?

13: Joks žmogus nežino jos kainos, jos nėra gyvųjų krašte.

14: Gelmė sako: ‘Ji ne pas mane’, jūra sako: ‘Jos nėra manyje’.

15: Jos negali pirkti už auksą nė įsigyti už sidabrą.

16: Negalima jos palyginti su Ofyro auksu nė su oniksu ar safyru.

17: Neprilygsta jai auksas ir krištolas ir negalima jos gauti už brangius aukso dirbinius.

18: Koralai ir perlai neverti minėti, nes išmintis brangesnė už rubinus.

19: Jai neprilygsta Etiopijos topazas, už gryną auksą jos nenupirksi.

20: Iš kur tad ateina išmintis ir kur supratimo šaltinis?

21: Ji yra paslėpta gyvųjų akims, net padangių paukščiai jos nesuranda.

22: Mirtis ir prapultis sako: ‘Mes girdėjome apie jos garsą’.

23: Dievas žino jos kelią ir vietą, kur ji yra.

24: Jis stebi visus žemės kraštus ir mato po visu dangumi.

25: Jis pasveria vėją ir išmatuoja vandenis.

26: Jis nustatė lietui laiką ir nurodė žaibui kelią.

27: Tada Jis matė ją ir paskelbė ją, paruošė ją ir ją išmėgino.

28: Žmogui Jis tarė: ‘ Tikėk manimi, pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis, o vengimas pikta – protas’ “.

Jobo 28.

Su Dievu,

good

Sveiki,

po šiokios tokios pertraukos, šventinių persivalgymų bei užburiančių savo baltu spindesiu žiemos kalnų viršūnių (buvau išvykęs trumpai, bet labai maloniai paslidinėti) vėl sugrįžtu su naujomis, o gal kažkiek jau ir nuskambėjusiomis, tačiau gana įdomiomis mintimis.

Pastaruoju metu man kažkaip vis ramybės neduoda žmogus. Ne ne, ne konkretus žmogus, o tiesiog žmogus. Kaip yra gyvūnas, gyvulys, žvėris, žuvis ir kt. tai štai man labai darosi įdomus žmogus, kaip žmogusJ. Kol kas turbūt nelabai supranti apie ką aš čia, bet nieko, taip ir turi būti.

Ar šiek tiek praskaidrės situacija jeigu pasakysiu, kad man įdomus žmogus, kaip vertybė?

Štai gyvūnus mes galime vertinti pagal tai, kiek jie mums yra naudingi. Kiek ir ko galim pagaminti iš jo arba su jo pagalba, valo mūsų žemę ir vandenis, gražu pažiūrėti, džiugina mus, jaučiamės ne vieni, kai kada netgi suprasti. Tačiau ar taip pat mes galime vertinti ir žmogų?

Kuo remiamės vertindami žmogų? Žinau ir aš ir tu, kad tai darome kiekvieną dieną – vertiname sutiktus, pamatytus žmones. Aš dar pamenu studijų laikais, kai mokiausi Kaune, vis matydavau tokį įdomesnį vyruką, kuris nuolatos trindavosi Laisvės alėjoje. Vis galvojau, ką gi jis čia daro nuo suoliuko prie suoliuko vaikštinėdamas. Po kažkiek metų jis pasirodo ir TV ekranuose, kaip žinomas apkalbinėtojas „Madų žinovas“ Mantas Petruškevičius. Štai pradedi savo vertintojo-apkalbinėtojo karjerą laisvės alėjoje ir tampi šalyje žinomu „madistu“. Aišku nieko blogo nenoriu pasakyti apie šią asmenybę, tiesiog tai pavyzdys, kaip galime būti įvertinti – pagal stilių. Taip pat galim būti vertinami pagal grožį, savo talentus, darbus, uždirbamus pinigus, nuopelnus valstybei ir kt. Atrodo lyg ir aiškėja situacija, imi visus konkretaus žmogaus gerus, blogus, paveldėtus, išmoktus, įgytus minusus ir pliusus, lygini su kitais ir rezultatas aiškus. Kaip tam realybės šou, gauni du raudonus x-us ir eini lauk. Taip, argi ne?

Tačiau atmeskime į šoną tai, ką mes gana lengvai, savo žmogiška akim galime įvertinti ir sudėlioti į ribotas lentynėles. Ar yra kažkokia vertybių skalė, į kurią pažvelgęs galėtum nuspręsti šitas vertingas, o šitas ne tiek vertingas, arba jam 2 ar 1,5 padalų trūksta iki to, kad taptų vertingu. Nenoriu tikėti, nors tą darome, kad mums patinka būti sveriamiems, kaip geras gabalas šoninės turguje užmestas ant riebaluotų svarstyklių. Todėl klausimas visiems: ar tavo gyvenime žmogus turi vertę?

Tarkim prieš tave stovi visiškai nuogas žmogus ir visiškai nesvarbu ar jis raumeningas, ar jis juodas ar baltas, raudonas ar geltonas. Pamiršk viską, visus mobiliakus, brangius automobilius, klubus, karjerą, maximos krepšelį. Matyk tik žmogų. Ar jis turi vertę tavo gyvenime. Ir kokią…?

O jeigu esate vienas negyvenamoj saloj ir tas nepažįstamas žmogus su jumis, jo vertė padidėja? arrrr … sumažėja…?

O jeigu Jums pasiūlo sandėrį: gaunate 100.000.000 lt. (jie gali užtikrinti ne tik tavo bet ir tavo šeimos bei giminės puikią ateitį) arba galite išgelbėti tą nuogą žmogų, kuris beje gali būti visiškas nevykėlis, vargšų vargšas (bomžas), neįgalus, kinietis arba afrikietis arba lietuvisJ?

Nemeluokim vieni kitiems ir tuo pačiu sau, visokių minčių kylą…ar ne…

Reklamos atstovai, kiek žinau, labai gerai žino ir mėgsta pasisakyti viešai, mano valanda yra tarkim 500lt. Mergina parduodanti save gatvėje matyt irgi panašiai sako. Tačiau atskirkime šias asmenybes nuo jų piniginio savęs suvokimo. Kas jie tada man ir tau, o juo labiau, patys sau?

Jeigu man ir tau būtų žmogus vertingas ar mergina parduodanti save už pinigus būtų perkama? Ar mes ją taip įvertinam? Ar  4,5 mln. abortų visame pasaulyje jau per šiuos metus rodo, kaip mes vertiname vieni kitus ir juo kabiau tai kas išeina iš mūsų santykių? Kaip mano pažįstamas yra pastebėjęs, jeigu visi krikštatėviai būtų krikštatėviais, tai vaikų globos namų nebereikėtų. Taigi, nuo kada žmogus tau pačiam tampa vertybe?

Pagrindinis turbūt mano klausimas sau ir tau, kaip galim išmokti tikrai vertinti , o ne įvertinti žmogų? Tiesiog žmogų, kaip fantastišką kūrinį, kuris neaiškiom aplinkybėm atsirado ant šios žemės, kaip ir pati žemė, beje, nesuprantamai tokia teisinga susiformavo:) Nieko panašaus ir nuostabaus dar nebuvo atrasta, pamatyta, sugalvota visoje visatoje, kaip žemė ir žmogus.

Vienoj senoj knygoj rašo: Pradžios 1,27 “Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, / pagal savo paveikslą sukūrė jį; / kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.“  

p.s. jeigu perskaitei šį trumpą rašinėlį, kažkas prasisuko per tavo galvą – užrašyk komentaruose, man bus labai įdomu!

Kai  šį rugsėjį buvome gruzijoje vietiniai juokaudami pasakojo tokį mitą. Kai Dievas seniai seniai dalino tautoms žemes, visi skubėjo ir laukė iš Dievo geresnio kąsnelio. Tuo tarpu gruzinai smagiai sau laiką leido su vynu, šokiais ir dainomis. Žodžiu, atėjo pas Dievą visai pavėlavę, kai jau žemių nebeliko. Taigi, Dievas ir pasakė, kad žemių nebeliko, neturiu ką Jums duoti. Gruzinai tikėdami Dievo dosnumu, teisinosi jog jie visą tą laiką kai nebuvo per dalybas, jie šlovino Dievą, linksminosi ir dainavo jo garbei. Tad gruzinai maldavo skirti kampelį žemės ir jiems. Dievui pagailo gruzinų ir atidavė jies žemę, kurią buvo pasilikęs sau…

Labas, žmogau, skaitytojau, mano ištikimas kibernetini draugeJ.

Gražiai pradėjau, ar neJ?… Nors pats nežinau kiek Jūsų žvelgia į ekranus mano mintis skaityti.

Gerai, netampysiu Jūsų ir taip sunkiu laiku įtemptų nervinių ląstelių.

Aš kažkurią dieną kalbėdamas apie savo vestuves ir šeimyninį gyvenimą susilaukiau komentarų: ar ne per anksti? Kokie jausmai užplūsta? Kaip sekasi? Ar manai jau pasiruošęs ir vaikus auginti? Na ir panašaus pobūdžio banalūs ir visiems gana gerai žinomi klausimai. Tie kas nėra vedę, panašių klausimų vistiek susilaukia priėmę kažkokius asmeninius sprendimus ar dėl studijų užsienyje ar kitų įvairių gyvenimiškų situacijų. Tačiau… kitaip nei visada po tokių kalbų, šį kartą man kilo įdomių minčių.

Kadangi mes kiekvieną kartą klausiame savęs ir/arba kitų, apie metus apie datas, kada turėsi tą, o kada planuoji aną. Na lyg ir normalu. Tačiau, ką aš pastebėjau jog kaip tik tuo met daug kas įsivelia į tokį tradicinį, standartinį, masišką mastymą, kuris provokuoja dar labiau standartizuotus, neįdomius, ribotus sprendimus.

Pvz: Štai mergina 28, netekėjusi. Turbūt jau senmergė. Tarkim 22 metų vedęs vakinas, tai jau šiek tiek per anksti, gal dar reikia pagyventi, pasaulio pamatyti. Taip pat tarkim iki 30 metų iš esmės turėtum būti baigęs mažiausiai du laipsnius, bakalaurą ir magistrą, o geriausiai pradėti ir doktorantūtą. Iki 25 metų, mažų mažiausiai jau turi turėti savo butą ir eiti link pirmo milijono. Na, manau, kad supratot mano mintį.

Ir šie laiko rėmai mums nusistovi galvose, kaip arbatos drumzlės puodelyje. Viskas kas gerai jau išgerta, visas aromatas, skonis, gaiva, o tai kas liko jau likučiai. Tai vat mes patys su savo sukurtais likučiais galvoje ir vaiksčiojame. Galvoji apie laiką ir ar per tą laiką, tikrai viską daugiau mažiau padarei ką visuomenė laiko zonoje įspraudė. Ar viską padarei, ar baigei bent bakalaurą, o ar darbą jau turi, ar jau esi vadovas, ar suma sukaupta ir investuota jau atitinkama sakyti draugams dėl kurios nebus gėda.

Ir tada boooooom, laikas pradigsta!!!

Ta prasme visai dingsta laikas. Diena  yra, naktis taip pat. Bet Jūs nežinote kiek Jums metų, kada gimtadienis, kiek kitiems žmonėms metų. Man labai įdomu pačiam pasidarė, kaip pasikeistų ir ar pasikeistų mūsų sprendimai bei jų priėmimo terminai.

Įdomu tada anksčiau vestumėm ir tekėtumėm ar vėliau. Ar apskritai milijonai pinigų rūpėtų? Ar vienam darbe dirbtumėm 20 metų ar keistumėm juos kas keletą metų, o gal apskritai nedirbtume…

Gali įsivaizduoti, pradingtų tokie klausimai ir nerimai, kaip „Kiek dabar valandų“, „Jau perilgai užsibuvau“, „aš jau per senas tam“ arba „dar man per anksti“. Išsivaiduojat tokį žmonių pasaulį. Gal iš pirmo žvilgsnio atrodytų kažkiek anarchiškas ir padrikas. Tačiau tu, priimdamas sprendimą tada galvotum ne apie laiką, o apie tai kaip tu jautiesi tą darydamas. Kokie jausmai tau kyla, ką sako tavo kūnas, jis subrendęs vieniems ar kitiems veiksmams ar dar ne. Manau, kažkaip daugiau vidinio pajautimo būtų.

Čia mano, gana seniai, bet netikėtai iškrtitusi mintis apie kurią būtų įdomu sužinoti ir Jūsų nuomonę. Gal kažką panašaus esate išgyvenę? Laukiu…

Be laikrodžio,

good

Sveikas mano drauge, skaitytojau. Žinau, kad bent kartais užsuki į mano blogą žvilgtelti ar nėra bent vieno naujo straipsnio. Pastaruoju metu nelabai turėjau laiko sugaudyti plaukiojančią gausybę minčių savo galvoje ir sudėti į bent kažkiek skaitomą tekstą.

Turiu keletą minčių, tikiuosi tau jos taip pat padės iškelti galvoje įdomesnius klausimus, kad atsiplėštum iš jaukios (nors šiuo metu nėra labai jaukiJ) vartotojiškos mąstysenos.

Taigi, noriu pradėti populiariai banaliai, turim tai ką turim – krizėėėėė. Taip, ji atėjo ir į mūsų parduotuves ir į namus, kišenes, pasitikėjimą ir netgi mūsų širdį. Labai populiarūs tapo taip pat žodžiai „reorganizacija“, „restruktūrizacija“ bei krizės valdymo seminarai. Visi netgi ir bankrutuojančių kompanijų vadovai mielai eina į seminarus, kad sužinotų, kaip gudriai užvadinti tai, ką jie rytoj darys, po ko darbuotojai nesijaus labai gerai užsirašinėdami darbo biržos sąrašuose. Žodžiu dabar turbūt verslas gana geras gautųsi, pardavinėjant atributiką su pavadinimu „Krizė“. Naujas brandas, čia idėja jauniesiems verslininkamsJ. Bet ne apie verslą noriu tau šiandien kalbėti.

Ar esi mėginęs atsakyti sau į klausimą, ką reiškia žodis krizė? Pabandom dabar?

Bendrai kalbant žodžiu „krizė“ galima apibūdinti, labai prastai (sąstingis ir netgi ekonominiu terminu vadinant recesija)  besiklostančias tam tikro proceso aplinkybes bei padarinius. Krizė gali būti tiek psichologinė tiek ekonominė tiek ekologinė tiek šeimos ir t.t. Žodžiu, tiek globali tiek individuali.

Šiam laikui paprastai visi kažkodėl kalbame apie ekonominę krizę. Taigi, kas yra ekonominė krizė? Atsakant labai moksliškai, tai ryškus pasaulio, kontinento, šalies ar regiono, atskiro ekonominio objekto ar subjekto ekonominės būsenos pablogėjimas, charakterizuojamas žymiu gamybos apimties sumažėjimu, susiklosčiusių gamybinių ir prekybinių ryšių trūkinėjimu, įmonių, įstaigų, bankų bankrutavimu, nacionalinės valiutos nuvertėjimu, biudžeto deficitu, bedarbystės augimu, techninio atnaujinimo sulėtėjimu. Gali išsirutulioti net iki neramumų ar socialinio sprogimo. Krizės metu sumažėja realios vidutinės gyventojų pajamos. Pagal tam tikras teorijas ekonominės krizė yra neišvengiama ekonominio ciklo dalis. Viskas daugiau mažiau suprantama, ar ne.

Tačiau noriu išmesti aikštėn tokį klausimą. Kodėl žmogus , kaip socialinė o kažkodėl ne ekonominė sandara savo vidinius išgyvenimus, psichologines ligas, pasitikėjimo trūkumus, gyvenimo prasmės ieškojimus sieja su ekonomine gerove. Vienas ir labai puikus pavyzdys yra ši ekonominė krizė. Negauname pinigų tiek, kiek anksčiau ir šypsenos iš veido dingsta, dingsta malonus bendravimas, atsiranda stiprus nerimas, tačiau ir atviresni pokalbiai, bei žmogiški veidai. Netgi ekonominės krizės apibrėžime, sakoma, kad dažnai sukelia neramumus ir socialinius sprogimus.

Tiesiog kaip gyvenimiška pavyzdį galiu papasakoti savo kelionę į Gruziją. Šį rugsėjį, kaip tik pasibaigus aštresniems rusų ir gruzinų karių susirėmimams buvau nuvykęs su maža komanda pasižiūrėti kuom ten žmonės gyvena ir kuom mes jiems galim padėti. Ir iš tikrųjų nuvykę ten mes radome krizę, ten yra tikrai baisu: žmonės netekę namų, mokyklos susprogdintos, daug ligonių, didelis skurdas ir t.t. Tikrai sunku matant tuos žmones. Tačiau tai, kaip jie bendravo ir kaip jie mus priėmė, tai buvo geriau nei pas savo nekuriuos draugus atėjus aplankyti. Visiškai nepažįstami žmonės, vargstantys ir dirbantys už duonos kąsnį, tačiau jų nuoširdumas yra pavydėtinas, jie sugeba išsitraukti pagroti gitara po sočios vakarinės, jie laimingi kad čia ir dabar jie vis dar gyvena. Jie laimingi, kad turi vienas kitą. Jie laimingi. Be abejo visokių žmonių sutikom, nemeluosiu – buvo visko. Žmonės netekę tikėjimo atrodo tragiškai. Atvirai kalbant pas mus turbūt daugiau tokių yra. Kažkodėl tik per panašias krizes žmonės daugiausiai pradeda tikėti ir būtent ne į Budas ar Alachus, tačiau vienas ir vienintelis tada šauksmas būna – Dieve gelbėk ir padėk man.

Taigi, tęsiant mintį nuo Gruzijos žmonių pavyzdžio. Ar žmonėms reikia netekti visko, kad pradėtų per naujo perdėlioti savo vertybių skalę. Kad imtų ieškoti savęs, o ne tai ką galima nupirkti, kad uždėti ant savęs. Daiktai nuo kurių mes priklausomi nėra mūsų asmenybės dalis, daiktai tik vargšui pakelia pasitikėjimą. Ir man, gyvenant čia Lietuvoje, dabar matosi, kokie mes vargšai išties esame. Kiek mažai pas mus džiaugsmo, kai reikia atiduoti už dar neuždirbtus pinigus nusipirktą automobilį, kiek mažai džiaugsmo akyse, kai reikia pradėti skaičiuoti atėjus į parduotuvę apsipirkinėti. Vargas ar ne? Mes net nepastebėjome, kaip mūsų asmenybės žmogiškąsias savybes lyg vaikišką „puzzle“ žaidimą, pradėjo sėkmingai keisti daiktinės, materialiosios vertybės.

Tuomet visai normalu, jeigu tavo asmenybę, tavo kūną ir kraują, tavo gyvenimo pagrindą sudaro tiktai ekonomika, tada visiškai nenuostabu, kad ties balanso eilute matant vis mažėjančius arba minusinius skaičius tu jautiesi lygiai taip pat – minusas . Tavo asmenybė, tavo pasitikėjimas ir vertybės tampa pririštos prie ekonomikos, kaip litas prie euro. Nors, žmogus yra socialinis ne ekonominis vienetas, jis tampa tiesiogiai priklausomas nuo ekonomikos. Dabar mes turime tai ką turime. Psichologų ir netgi psichiatrų dispanseriai perpildyti, žmogus savyje yra pasimetęs, nes ta asmenybės kaina, kurią jis turėjo ekonomine išraiška jau pradingo. Todėl dabar jo asmenybės kaina yra jokia. Ar taip iš tiesų yra? Norėjau rašyti, manau, kad taip. Tačiau aš ne manau, aš matau, kad taip yra.

Ar tave tenkina asmenybė neturinti vidinių vertybių, blaškoma kaip lapas nuo nekontroliuojamo vėjo, o priklausoma nuo finansinės išraiškos sąskaitoje arba dar blogiau, vokelyje. Kas vėl gi ateina į madą, tačiau, kaip ekonominės asmenybė tu realiai pažvelgęs į sunkią situaciją priimsi tokį pasiūlymą nedvejodamas. Ar tu ir toliau savo „puzzlą“ dėliosi kaip ir anksčiau iš trapių, trapių daikčiukų, kurie teikia mažus ir didelius beskausmius malonumus. Tokių dalykų situacija keičiasi labai greitai. Kaip sako, kas greit ateina, tas greit ir išeina. O mes jau taip įsigyvenome tame sparčiame gyvenime. Ar vis dėl to kils klausimas, kaip savo vadinamo „puzzlo“ daleles galiu pakeisti ir dėliotis amžinomis vertybėmis, kurios besikeičiant laikams nesikeis. Kurios atveria kelius į dvasinius dalykus ir kurios stiprina, netgi tada kai būni krizėje.

Ar tokios vertybės yra? Žinau, kad taip. Ar tu jų ieškosi? Žinau, kad taip. O, Kada?

Manau… kai nebegalėsi tverti to, kaip dabar gyveni…

Su meile

good

Kaip manai, ar mes gyvi? Ar mes gyvi ar mes egzistuojame? Atliekame tam tikras funkcijas, kad padėtume žemei suktis ratu ar kaip tik darome kažką, kad pati žemė mūsų neišmestų?

Aš jau kuris laikas, stebiu žmones apsipirkinėjančius parduotuvėse (manau ne aš vienas). Jie perka. Masiškai. Deda į krepšį įvairius reikalingus, nelabai reikalingus ir absoliučiai nereikalingus daiktus, kurie suteikia malonumą lygiai tiek pat kiek gatvės merginai jos eilinis klientas.

Visiškai nesiekiu Tavęs nustebinti atrasdamas faktą, jog žmonės perka. Ne. Noriu tiesiog atkreipti Tavo dėmesį ir pamąstyti apie mūsų pasirinkimus, savarankiškumą ir diegiamas kompiuterines sistemas mūsų galvose. Lietuvoje dešros marketingas veikia fantastiškai. Šiandien, perki dešrą dovanų gauni vakar dienos mišrainės bliūdelį. Wow! Kaip tik mūsų tautai, kuri jau antras dešimtmetis savo kišenėje mato daugiau nei kuponus butui gauti. Atsirado daugiau pinigų, daugiau galimybių, daugiau uždirbam daugiau išleidžiam. Dar daugiau uždirbam, dar daugiau išleidžiam. Valio, galų gale Lietuviai gali valgyti daugiau nei keletą savaičių nokintus žalius bananus. Perkamoji galia atsirado, detalės robotukams paruoštos.

Tauta išalkusi laukia atiduoti savo pinigus, klausimas kam, kur ir kokiais tikslais? Kadangi komunistinė sistema neperdaugiausiai stengėsi lavinti žmonių savimonę, kūrybingumą, todėl robotukų gvardija buvo kaip niekada stipri ir pasiruošusi veikti. Tai yra paruošusi savo neuronų sistemą priimti įvairiausią informaciją. Labai grubiai, galiu pasakyti, jog informacijos priėmimas vyksta principu: matau, darau (veiksmas), gyvenu. Tai kuo mes gyvename šiandien, buvo kažkur jau matyta, bei patirta.  Tai, kuo mes gyvensime rytoj, bus matyta ir patirta. Logiška, jog kuriant robotą, norisi jog jis pildytų į sistemą užprogramuotas užduotis. Taigi, tauta gyvenusi visomis prasmėmis užguitą gyvenimą yra puiki robotukų gamykla Lietuvos magnatams lygiai taip pat ir kitų šalių robotukų kūrėjams.

Kokiu tikslu tas daroma, atvirai sakau tau, nežinau… nors žinau, bet apie tai vėliau. Esmė tame, kad tasai garankštėtas organas mūsų galvoje nesuprato ir vis dar nesupranta, kas vyksta. Mes keliamės į darbą, tuo pačiu metu, renkamės tuos pačius televizoriuose matytus daiktus, skiriamės ir kariamės lyg tai būtų natūralus gamtos procesas, jeigu nenuskandinam tai bent pasodinam savo atžalas prie tv laidos kuri parodys kaip tai patiems pasidaryti. Viskas paprasta: A-Š   E -S -U   R -O -B -O -T -A –S, HA-HA-HA!Atsimeni gal rusišką tokį filmą „Alisa svajonių šalyje“, kur viename iš epizodų spaliukės uniforma vilkinti Alisa bėgo nuo roboto, kuris vis kartojo „Robotav, gytarystav“ Labai juokinga filmas.

Dažniausiai žmonės įpratę galvoti, jog kiekvienas iš Jų yra tikrai kūrybingas ir išskirtinis. Žiauriai skaudu, tačiau taip nėra. Stogą plešia, drasko širdį, verkti norisi prisiglaudus prie drungno radiatoriaus. Taip jau yra, jog mes patys sau spendžiam spąstus kiekvieną dieną. Mes kuriame reklamas, daiktus, teikiame paslaugas, kurios mus nuodija iš vidaus. Tukiname savo širdis banaliai pasiteisindami „Juk vieną kartą gyvenu, todėl turiu viską iš gyvenimo paimti“ (žiūrėk, kad gyvenimas iš Tavęs greičiau visko neatimtų..). Statom tokias stiprias sistemas, kurios nepastebimai iškraipo mūsų norus, nubloškia absoliučiai nuo mūsų vidinių norų, kurie dažnai būna tokie paprasti. Mano drauge neperseniausiai, sako: „Brač, kai nežiūriu televizoriaus nežinau, kurį daiktą pirkti, kaip pasirinkti“. Mūsų pasirinkimai yra fantastiškai įtakoti aplinkos. Mums atrodo jog renkamės žuvį, dviratį, automobilį ar kelionę ir tai darome patys.

NĖ VELNIO!!! 90 % žmonių žiūri televizorių dažniau nei eina su šeima pasivaikščioti, skaito reklaminius katalogus dažniau nei knygas ir tu nuginčyti, kad žmonės renkasi patys. Robotukų visuomenė tapo puikiai išauklėta.

Kaip tu manai, ar tie patys žmonės, kurie padaro milijonines apyvartas statydami robotukų miestus, mąsto apie tai kodėl daugiau nei 70 % šeimų skiriasi Lietuvoje. Jie stato verslą iš nuogų merginų, kurios staiposi ant pop žurnalų ir tu man pasakyk ar žmonės suvokia jog tai pradžia pabaigos.

Aš be abejonės nesu išimtis“ S-V-E-I-K-A-S  D-R-A-U-G-E  R-O-B-O-T-U-K, HA HA HA!!” tačiau žinau, kad tokia situacija manęs netenkina ir tuom noriu pasidalinti su Tavimi. (info apie pasaulį)

Manęs netenkina vis didėjančios socialinės problemos (skyrybos, abortai, vaikų žudymai), manęs netenkina fantastiškai didelis alkoholio suvartojimo kiekis Lietuvoje, manęs netenkina mūsų kultūros lygis (papirkti policininką už tai kad tu nusižengei mūsų pačių sukurtiems įstatymams yra kasdienybė, kuo mažiau duosi tuo didesnis didvyris būsi), manęs netenkina susiskaldžiusios bažnyčios kurios turėtų šituo metu būti vieningos kaip niekad, manęs tikrai netenkina absurdiškas požiūris į šalies švietimo sistemą urmu varantis jaunimą studijuoti į užsienio šalis, manęs netenkina ši situacija… Ir nereikia žiūrėti taip toli į Afriką, kad apsiverktum iš skausmo.

Mes turim tokią problemėlę: arba akių nepakeliam iš po savo namų stalo arba pažiūrim skaidres apie Afrikos vaikus ir susigraudinę nueinam paaukojam du litus, kad lengvesnė širdelė būtų. Savo šalies kiemo kažkaip nematom. Nežinau kodėl, nenorim ar negirdim. Aa, žinau, greičiausiai, kad laiko nėra. Manau, kad taip. Laikas Juk pinigai, o Lietuviai pinigus mėgsta.

Baigiant savo oficialią rašliavą tiesiog noriu, kad pasinešiotum savyje kelis klausimus (jeigu tavo kūnas dar nepervargęs nuo kasdienių darbų): kaip manai, ar dar ilgai taip gyvendami tempsime? Jeigu taip, tuomet, pagal lektorių rekomendacijas pažvelkime į save po 20 metų (koks tu ir kokia visuomenė)? Kokioje visuomenėje tau gyventi būtų mieliau?  kas ją gali pakeisti ir kaip?

good

 „Senais senais laikais vienas karalius kartą pasikvietė išminčių ir tarė jam:
- Tu sakai, kad egzistuoja daug stipresnis, daug išmintingesnis už mane, pasaulių Kūrėjas ir valdovas. Parodyk man tą Dievą, jei ne, aš tau nukirsiu galvą!
Išminčius pasikvietė karalių į platų rūmų balkoną ir tarė jam:
- Pažvelk, karaliau, į dangų.
Šis pakėlė akis į virš savęs plytėjusią žydrynę, bet tuoj pat užsimerkė ir užsidengė veidą ranka. Saulės spinduliai švietė per daug ryškiai.
Išminčius pažvelgė į karalių ir tarė:
- Kaip gi tu gali norėti pamatyti Dievą, jei net negali pažvelgti į jo kūrinį – saulę..?“

Nuo tų laikų, kai gyvuojant Romos imperijai Krikščionybė buvo paskelbta valstybine religija, praėjo beveik 2000 m. Bažnyčia buvo viena galingiausių ir turtingiausių senojo pasaulio institucijų, savo įtaka prilygusi imperatoriams. Ji valdė milžiniškas žemes, išnaudojo vargšus, turtingiesiems pardavinėjo nuodėmių atleidimus, laimino karalius, į mūsų kraštus siuntė mirtį sėjančių kryžiuočių armijas, savo konservatyviomis tradicijomis stabdė mokslo plėtrą ir žmonijos vystymąsi. Kai 18 a. prasidėjo Švietimo epocha, žmonės pagaliau pabudo iš tamsiųjų amžių miego. Jie patikėjo mokslo ir technologijų nešama šviesa. 21 amžiuje žmonija įgijo neregėtų galių. Išsilavinę ir niekieno nevaržomi žmonės nustojo tikėti, jų manymu, amžiais skleistu bažnyčios melu. Kam gi reikalingas tas Dievas ir „pasakos iš Biblijos“, jei mes patys, žmonės, tapome savo likimo šeimininkais? Informacijos perdavimas šviesos greičiu, robotai, kosmoso programos, chemijos ir biologijos pasiekimai, branduolinė fizika, dirbtinis apvaisinimas ir žmogaus klonavimas. Žmonės sugebėjo pasinerti į giliausius vandenynų tarpeklius ir pažvelgti į tolimiausius visatos kampelius – mes tapome vienvaldžiais šios planetos šeimininkais (nors labai daug ko vis dar nesuvokiame). Pagaliau mes įvaldėme gebėjimą kurti ir naikinti. Šiame mokslo amžiuje mums nebegali prilygti niekas, nes mes tapome dievais!

Gera būti žmogumi… Jaučiuosi toks laisvas ir nevaržomas. Galiu nebebijoti kalbėti tai, ką galvoju, matyti tai, ką širdis geidžia. Su draugais galiu gerti alų ir flirtuoti su merginomis, galbūt kurią nors šį vakarą pasikviesti pas save į namus. Svarbiausia, jog niekas man nepasakys, jog tai nepadoru, nes aš pats esu sau valdovas. Manęs, kaip ir daugelio iš Jūsų, laukia daug žadanti ateitis. Tereikia griebti likimą į savo rankas. Viskas priklauso tik nuo manęs. Ir nebėra laiko užsiimti fantazijomis, klausytis pasakų ar kelti filosofinius klausimus. Gyvenimas juda per daug greitai. Jis toks greitas, jog sunaikina bet kurį, nespėjantį paskui jį. Ir… Tiesa sakant, aš labai pavargau. Kad ir kaip stengčiausi pirmauti, kartais norisi tiesiog nuleisti rankas. Nes kartais man tiesiog per daug sunku…

Aš praveriu tas sunkias girgždančias duris. Atsisėdu paskutiniame suole ir pažvelgiu į skliautą. Kokie meno šedevrai. Tuomet prisimenu, kad esu juos matęs dar vaikystėje, kai mane čia atsivesdavo močiutė. Čia taip vėsu ir gera…

Šalimais klūpi sena sulinkusi močiutė. Kol jos sūnus su žmona ligoninėje budi prie dukrytės, senelė karštai meldžiasi, kad jos anūkė pasveiktų. Jai galvoje piktybinis auglys ir daktarai nieko nebegali padėti… Kiek tolėliau klūpi vyras. Nesu tikras, bet man atrodo, jog išgirdau jį verkiant… Šiandien jo žmonos metinės. Metinės, nuo to laiko, kai jis padarė avariją. Jo žmona iš komos taip ir nebepabudo…

Pajutau, jog šalia manęs kažkas atsiklaupė. Tai jauna mergina. Ją čia matau jau ne pirmą kartą. Ji atėjo padėkoti už sėkmingai išlaikytus egzaminus ir tai, jog įstojo į medicinos fakultetą. Ji nuo mažens svajojo gelbėti žmonių gyvybes. Galbūt vieną dieną ji išgelbės manąją…

Kad ir kokie visagaliai mes jaustumėmės esą, kai kurių dalykų pakeisti negalime, nes mes nesam dievai. Ir niekuomet jais netapsime. Kad ir kokie protingi būtume, kad ir ką pasiektume, mes visuomet klysime, nes mes esame tik žmonės, Dievo kūriniai. Šio pasaulio iliuzija mus verčia manyti esant aukščiau visko. Deja, tai ką mes matome, dar nėra viskas. Mes galime netikėti bažnyčia, galime netikėti tais pačiais žmogiškais kunigais, tačiau netikėti kažkuo, kas yra aukščiau mūsų, yra tiesiog kvaila. Dievas yra visagalis, kuris įkvėpė mūsų Visatai ir mums gyvybę. Savo jėga jis pranoksta visa, kas egzistuoja, nes viskas, net ir mes patys, esame tik mažutytė Die-vo dalelė. Žmonės netiki Juo, nes mano, jog nėra Jo esybę patvirtinančių mokslinių įrodymų. Jie yra, tiesiog mes patys to nematome. Dievas buvo didžiausias Visatos istorijoje sprogimas, po kurio susikūrė žvaigždės ir planetos; Dievas yra ir stebukle, kurį pajuntame į rankas paėmę naują gyvybę ir supratę, jog ką tik tapome tėvais. Jis yra visur nuo pat mūsų gimimo iki mirties, ir tik mum spręsti, ar norėsime su Juo būti toliau.

„Kartą senas vienuolis kalbėjosi su žmogumi, kuris teigė, jog Dievas neegzistuoja. Tuomet vienuolis jo paklausė:
- Manai mano Dievas, tai malonus senelis ilga balta barzda, sėdintis ten aukštai ant debesies ir ganantis savo aveles žemėje?
Ne… Mano Dievas yra meilė.“

                          O kas yra tavasis Dievas…?

Saydo

Bernardinai