Daugiau nei 30 romanų ir 110 apsakymų autorius, Philip Dick gimė Čikagoje, 1928 metų gruodžio mėnesį. Debiutavo SF būdamas 24 m. Pradėjo rašyti mėgdžiodamas Alfredą Van-Vogtą, tačiau po keltos metų tapo vienu iš žinomiausiu Amerikos “naujosios bangos” atstovu. Jo knygas recenzijoje žinomiausi žurnalai, cituoja tv laidos. Bet labai gaila, kad pats autorius nespėjo paragauti savo šlovės pyrago..

Matrica

Įdomiausia, kad Philip Dick kūryba yra labiau žinoma, negu pats autorius. Dick – vienas iš populiariausiu 20 amžiaus ekranizuojamu rašytoju. Rementis jo knygomis nufilmuota daug populiarų Holivudinių filmų (“Ateivis”, “Šaukliai”, “Prisiminti viską”), pavyzdžiui, Ridlley Scotto “Bėgantis skustuvo ašmeninis”. Philip Dick’o įtaka yra jaučiama net juostose, prie kuriu jis nėra prisidėjęs, – “Vanilinis dangus”, “Tryliktame aukšte”, “Egzistencijos”.. Tačiau pati įžymiausia juosta, kuriai Philup’as Dick’as padarė didžiausią įtaką, tai žinoma yra “Matrica” ir jos tęsiniai.

Virtualios realybės pradas atsirado jau ankstyvajame romane “Dangaus akis” (1957). Šios knygos herojai, eiliniai penkiasdešimtųjų metų pabaigos amerikiečiai, kurie nutaria nuvažiuoti į naujausio protono-spindulio reflektoriaus “Megatron” ekskursiją. Tačiau įvykus nelaimingam atsitikimui, jie pradeda kelionę per savo “vidinį kosmosą”, paeiliui įnikdami į savo vidinį pasaulį. Šie pasauliai pilni tarakonų, kurie dažniausiai ir yra mūsų pasąmonėje. Ar mūsų herojams pavyko išsiveržti iš savo “kosmoso” taip ir lieka paslaptimi.

Dar labiau panaši į “Matricą” yra kita Dick’o knyga “Ubikas” (1969). “Ubiko” herojai net nenutuokia, kad jie gyvena ne realiame, o virtualiame pasaulyje. Iš tikrųjų jų kūnai supakuoti į perregimus plastikinius karstus, o jų sielos sugeba bendrauti tik “nešiojamo protofazano” pagalba. Kuo gi jie skiriąs nuo brolių Vačiovski žmonių-elementų sapnuojančiu saldžius sapnus apie 20 amžiaus Žemę?

Narkotikai

Philip’as Dick’as ir nakrotikai – tema sunki. Ar autorius juos vartojo, kada ir kokius būtent iki šiol lieka paslaptimi. Tačiau vienas dalykas žinomas tikrai: narkotiku tema yra labai aktuali daugelyje jo knygų. Vienas iš akivaizdesniu pavyzdžiu yra jo romanas “Palmero Eldričo stigmos”. Šiame romane narkotikų sukeltos klajonės aprašytos labai aiškiai, gyvybingai, ir specialistų teigimų, per daug tikrai.

Parengta pagal “МИР ФАНТАСТИКИ” medžiagą.

Kas yra kiberpankas? Dauguma iki šiol negali galutinai apsispręsti, nors jau daug apie tai parašyta. Todėl pasistengsime maksimaliai taikliai apibrėžti šio žanro turinį, kryptį ir nukrypimus.

Vardas

Žodį “cyberpunk” sugalvojo amerikiečių rašytojas Bruce Bethke, kuris 1983 metų lapkričio mėn Amazing Science Fiction Stories žurnale išspausdino savo apsakymą “Cyberpunk”. Tačiau Bethke, savo istorijos herojų pakrikštijo kiberpanku tik dėl to, kad jis buvo hakeris ir nešiojo pankų šukuoseną. Kiek vėliau, žinomas kritikas ir redaktorius Gardner Dozois, rašydamas apie Bruce’o Sterling’o ir William’o Gibson’o kūrybą, panaudojo Bethke’s žodį, kaip terminą savo interpretacijai – nuo cybernetics (kibernetika) ir punk.

Turinys

Kiberpanko pasekėjai savo knygas naudodavo, kaip metaforinį perspėjimą apie baisias šiuolaikinio pasaulio vystymosi tendencijas, kuriame, materialios laimės sėkis verčia žmogų į kvailą padarą, netenkantį vidaus laisvės ir galvojanti tik apie pramogas. Gardner Dozois kiberpanką apibrėžė formule high tech / low life (aukštos technologijos / žemas gyvenimas).
Klasikinis kiberpankas tai antiutopija, kurioje žmogus tai tik niekingas baitas superkompiuterio viduje. Vienoje šio pasaulio pusėje – iškripimas, kitoje – absoliutus asmenybės degradavimas.

Simboliai

Kiberpanko pasaulis turi eilę jam būdingų simbolių. Veiksmas vyksta ateityje (kartais – kitoje planetoje ar alternatyviame pasaulyje), kurioje susiformavo totalitarinio kapitalizmo bendruomenė. Dažnai viska valdo tarptautinės kompanijos, dažniausiai azijiečių (aiškiai matomas vakarų niekinimas). Pasaulis urbanistinis – miestai surijo visą gyvą gamtą. Turtuoliai maudosi piniguose, o tuo tarpu neturtingi piliečiai paskendę skurde. Virtuali realybė (kiberpasaulis, Tinklas) praktiškai tapo gyvenamąja aplinka, kurioje pagrindinis turtas – informacija. Dirbtinis Intelektas (kiborgai, androidai) tapo beveik lygus žmonėms, dažnai net lenkdami juos. Narkotikų vartojimas tapo kasdieninių dalykų, lyg dušas. Aktyvus nanitų ir genetinės inžinerijos naudojimas, bioimplantų vartojimas ir kt. žmones padarė vaikščiojančiais simbioziniais kompiuteriais.

Herojus

Dar viena klasikinio kiberpanko savybė – jo herojai, kurie dažniausiai yra žmonės bėgantis nuo įstatymo (outlaw). Kiberpanko kontekste tai nebūtinai nusikaltėliai, nors bendruomenė juos tokiais ir laiko. Dažniausiai tai atsiskyrėliai, nenorintis “koją kojom” žengti kitų numintais ir nurodytais keliais. Kiberpanko personažai gali būti žiaurus žmonės, trokštantis tik pinigų. Tačiau nuo nusikaltėlių juos skiria tai, kad herojai gali karta spjauti į pinigus ir išgelbėti žmogaus gyvybę. Kaip taisyklė, pagrindiniai kiberpanko herojai yra labai gerai susipažinę su technologijomis.

Klasikinis Kiberpankas

Klasikinis Kiberpankas (KK) gimė antiutopijų, “minkštos” ir intelektualinės SF sandūroje. KK tėvais laikomi Alfred Bester, William Berovz, Samuel Delini, James Ballard, John Branner, Norman Spinrad, John Varli, Philip K. Dick. Labai didelę įtaką turėjo ir kino filmai – o ypač du iš jų išleistų 1982 metais: Ridlley Scott’o “Bėgantis Skustuvo Ašmenymis“, ir Devid’o Kronnenberg’o “Videodromas”.

Tikrojo Kiberpankų judėjimo tėvais laikomi amerikiečiai Bruce’as Sterling’as ir William’as Gibson’as. Ankstyvus Streling’o romanas “Dirbtinis jaunuolis” (1980), kurio pagrindinis herojus yra biotechnologijų produktas, jau turi daugumą kiberpanko bruožų. Veliau būtent Streling’as taps pagrindiniu judėjimo ideologų, tapsiančiu programinių manifestų ir teorinių straipsnių autoriumi, kurie bus publikuojami jo fenzine Cheap Truth. Tačiau tikrąją kiberpanko gimimo data laikoma William’o Gibson’o romano “Neiromantas” (1984) pasirodymas. Šis romanas gavo keletą prestižinių fantastinių apdovanojimų (Hugo 1985, Nebula 1984, Phillip Dick – 1985) ir tapo tikrojo judėjimo objektu. Kitose knygose Gibson’as dar labiau įtvirtino savo sėkmę – romanai “Grafas Nulis” (1986), “Mona Liza overdrive” (1988). Gibson’o kūriniuose gimė pagrindiniai kiberpanko bruožai – herojai, idėjos, kalba.

Pabaiga

Tikrasis Kiberpankas - tai Idėja. Jeigu tu gali būti kitoks.. Jeigu tu dar netapai visais.. Jeigu tu gali nepasiduoti masinės kultūros spaudimui, ir išlikti savimi.. Jeigu tu supranti, kad pasaulyje yra svarbesnių dalykų už pinigus, valgį ir aukštotechnologinio geležės.. Jeigu, jeigu, jeigu.. Tada gal tu – kiberpankas. Arba tiesiog žmogus..

10 Kiberpank knygų, kurias verta perskaityti:

William Gibson - „Neuromancer“
Bruce Sterling – “Schismatrix“
Rudy Rucker – Software
Michael Swanwick - Vacuum Flowers
Jeff Noon – Vurt
Walter Jon Williams – Hardwired
Tad Williams – Otherland
Neal Stephenson – The Diamond Age
Richard K Morgan – Altered Carbon
А. Тюрин, А. Щеголев – Сеть

Paruošta pagal “МИР ФАНТАСТИКИ” ir lt.wikipedia.org medžiagą.

Visi mes, vienaip ar kitaip, esame susipažinę su Rėjaus Brėdberio kūryba: kažką ėjom mokykloje, kažką skaitėm patys. Tarybiniais laikais tai buvo beveik vienintelis užsienio fantastikos autorius, kurio knygas galėjai gauti paskaityti. Kodėl būtent “Marso kronikų” autorius, o ne, tarkim, jo bendraamžiai Azimovas ar Gerbertas? Kas tai, ar laimingas atsitiktinumas ar kažkas daugiau? Ir kodėl vieni skaitytojai ritę ryja jo kūrybą, kitų požiūris yra neutralus, o treti iš vis Brėdberio knygas nepriskirią fantastikai?

Žinomiausių fantastikos autorių gretose Rėjus užima išskirtinę vietą. Pats rašytojas save lygina su magu, iš savo skrybėles traukiančiu visokiausius stebuklingus daiktus. Tačiau jo skrybėlėje ne vien tik kiškiai. Ką gi slepia ponas Brėdbėris? Pabandykime tai sužinoti.

Burtininko gyvenimas

Ray Douglas Bradbury gimė 1920 metais rugpjūčio 22 dieną mažame Waukegan’o miestelyje, Illinois valstijoje. Vaikystėje jo mėgstamiausi rašytojai buvo Edgar Allan Poe, Charles Dickens, H.G. Wells. Vienu iš jo mylimiausiu rašytoju taps Žiulis Vernas, kurį Rėjus veliau įvardino, kaip savo “literatūriniu tėvu”. Pirmieji kūrybos bandymai įvyko, kai Rėjui buvo dvylika: jo tėvai neturi pinigų, kad nupirkti Berauzo “Marso karus”, todėl busimasis rašytojas nusprendžia pats sukurti knygos tęsinį. Veliau seka daugybė eilėraščiu ir baisių istorijų.

Pinigų stoka sutrukdo Brėdberiui gauti aukštąjį išsilavinimą, todėl jis valandų valandas praleisdavo bibliotekoje, gilindamasis į istoriją ir skaitydamas literatūros klasiką. Rėjus iškėlė sau tikslą – parašyti po du apsakymus per savaitę, tačiau spausdino jį labai retai. Pradedantysis rašytojas siuntinėjo savo istorijas į žurnalus ir vis laukdavo teigiamo atsakymo. Tapęs Los Andželo “Fantastų lygos” nariu, jis susipažįsta su daugeliu įžymiu rašytoju, Robert Heinlein, Emil Petaja, Fredric Brown, Henry Kuttner, Leigh Brackett. 1946 metais, užbėgęs į vieną knygų parduotuvę, Brėdberis sutinka ten savo busimą žmoną Margaret, kurią po metų veda. Tais pačiais metais pasirodo ir pirmasis rašytojo apsakymų rinkinys “Dark Carnival”. Tačiau tikroji sėkmė autorių aplanko 1950 metais, pasirodžius “The Martian Chronicles”. Vėliau naujas šedevras – “Fahrenheit 451″, viena iš spalvingiausiu antiutopiju pasaulio literatūroje.

Na o toliau.. sėkmė, pripažinimas, vaikai, anūkai, senatvė.. Ir vis nauji ir nauji kūriniai plaukia iš jo burtininko skrybėlės..

Burtininko skrybėlė

Pats Brėdberis nepriskiria savęs prie rašytojų fantastų ir iš principo nesidomi savo kolegų darbais. Viename interviu jis pasakė: “Aš save laikau “idėjų” rašytoju. Tai visai kas kita. Tokia literatūra sugeria į save įvairias idėjas: politines, filosofines, etines. Aš iš svajotojų kategorijos.” Svarbiausia Brėdberio korta – jo fantazija, beribė, paradoksali, tai išaukštinta lyrinė, tai atvirkščiai juodai niūri. Juodas humoras nusėtas rožių žiedlapiais, o už Marso planetos gyventojų nugarų iškyla Heloween’o melionai. Tik pas Brėdberį vaikai linksmai šokinėja, kartu į orą metėdami savo cukrinas kaukoles; tik pas Brėdberį miegantis krėsle senas pulkininkas gali save vadinti “laiko mašina”; tik pas Brėdberį žmogus vadinantis save Č. Dikensu iš tikrųjų nėra išprotėjęs; tik pas Brėdberį.. Tęsti galima dar ir dar. Kiekvienas šio autoriaus kūrinys yra unikalus, turintis savyje filosofinę ar etinę idėją ir pateikiamas firminiame “brėdbėriaus” padaže.

R – reiškia Rakertą

Daugeliui fantastikos mėgėjų Rėjaus Brėdberio vardas visų pirmą asocijuojasi su Marsu. Ir iš tikrųjų, istorijų serija apie raudonąją planetą, o taip pat “The Martian Chronicles”, yra vienas iš svaresniu indeliu į fantastikos lobyną. Brėdberio Marsas yra unikalus: mirštanti planeta, palikti senoviniai miestai netikėtai pradeda atgyti, ir tu nesupranti ar tai iš tikrųjų ar tai tik sapne. Kanalais vėl teka vanduo, atgimsta užmiršti šešėliai ir kažkas keisto vyksta, regis, mirusiame pasaulyje.

Pradžioje, “The Martian Chronicles” – tai niekuo tarpusavyje nesusieti apsakymai. Viena po kitos leidyklos atsisakė jas spausdinti, ir tada Brėdberis, vieno pažįstamo redaktoriaus patarimu, sujungė visas šias istorijas į vieną romaną. Pasekmės aiškios – genialus rinkinys, kurio siužete sunku atrasti kokią nors logiką. Mažiausiai tai panašu į mokslinę fantastiką. Rašytoją nedomina tokie dalykai, kaip Marso kolonizavimo procesas ar socialinės marsiečių bendruomenės kūrimas. Ne, Marsas – tai lyg filosofinis veidrodis, į kurį žiūrėdamas, žmogus atranda savyje tą, ką anksčiau net nemanė turįs. Vieni iš geriausiųjų marso serijos apsakymų – “Betono maišyklė”, “Jie buvo pilki ir su auksiniam akim”, “Pokalbis užsakytas iš anksto”, “Užmirštas Marsiečių miestas”..

Ateitis

Brėdberis paišo labai niūrus ateities vaizdus. O būtent savo kūriniuose “antiutopijose”. Tarp kurių išsiskiria romanas “Fahrenheit 451″. Autoritarinė totalios kontrolės bendruomenė. Kitaminčiai žudomi, o knygos deginamos. Brėdberis rašė apie savo tėvynės ateitį – Ameriką, nors ir iš kitos “geležines uždangos” pusės autorius matė tą patį. Tiksliau – nieko nematė. Juk iš kažkur atskrėjo raketa, sunaikinusi miestą romano pabaigoje..

Burtininko veidas

Literatūrinis Brėdberio palikimas yra labai įtikinamas. Didesnę jo dalį sudaro apsakymai, šimtai apsakymų. Ir kas baisiausia, Brėdberis rašo iki šiol. Kas čia baisaus? O jūs įsivaizduokite: kiekvieną dieną jis rašo apsakymą po apsakymo. Ir apsakymai gaunasi išties neblogi.. Tačiau! Kažkodėl viskas kas geriausią ir mylimiausią buvo sukurta labai seniai – 50-60-iais praeito amžiaus metais. Keista ar ne? Ne, rašytojas iki šiol virtuoziškai rašo. Jo paskutiniai apsakymų rinkiniai labai geri, tačiau norom nenorom susidaro įspūdis, kad jie tarsi parašyti kažkuo kitu.. Ne tuo Burtininku, kurį visi pažinojo ir mylėjo..

Romanai ir apysakos:
1. The Martian Chronicles (1950)
2. Fahrenheit 451 (1953)
3. Pienių vynas (Dandelion Wine) (1957)
4. Something Wicked This Way Comes (1962)
5. The Halloween Tree (1972)
6. Death Is a Lonely Business (1985)
7. Green Shadows, White Whale (1992)
8. From the Dust Returned (2001)

Geriausi apsakymai:
1. Vėjas (1941)
2. Moterys (1948)
3. Betono maišyklė (1949)
4. Pokalbis užsakytas iš anksto (1949)
5. Veldas (1950)
6. Balandžio raganystė (1952)
7. Rudis (1952)
8. Nugriaudėjo (1952)
9. Mirtis ir dama (1960)
10. Atostogos (1963)

Parengta pagal “Мир Фантастики” ir lt.wikipedia.org medžiagą.

Efektinga ilgakojė blondinė, plaukianti kosmose, lėtai nusiima skafandrą.. Nuostabi elfe aistringai dejuoja gražuolio kentavro glėbyje.. Knygos, filmai, komiskai: tiesiog galva svaigsta nuo pusnuogiu gražuoliu ir sekso su robotais ar ateiviais kiekio.. Fantastika “apie tai”?O kodėl gi ne?

Nekalti “Auksiniai amžiai”

Dvidešimto amžiaus, pirmosios pusės rašytojai buvo visuomeniniu stereotipu įkaitais: SF ir fantasy buvo laikoma paauglių skaitalu. Koks ten gali būti seksas? Aišku, fantastiniai herojai nebuvo impotentai: Tarzanas, Flesh Gordon, Konanas retkarčiais gaudavo kokią laukinukę, vergę ar princesę. Tačiau klasikų knygose visi santykiai baigdavosi sakiniu “jie gyveno ilgai ir laimingai”.

Tačiau netgi tais gūdžiais laikais fantastikoje egzistavo erotikos elementų. Pirmą vietą užėmė kinas. Bepročiai mokslininkai mėgo daryti bandymus su pririštomis prie stalo gražuolėmis, o Kin Kongas dievino minimaliai apsirengusias paneles.

O kaip su Sf “auksinio amžiaus” literatūra? Maksimum: gražios išvaizdos moteris, pagauta bjauraus monstro, ir raumeningas herojus, bandantis ją išlaisvinti. O ką jis toliau darys su gražuole – likdavo už uždarų durų.

Oldos’as Haksli’s savo filosofinėje antiutopijoje “Brave New World” (1932) sukūrė technologinę bendruomenę, kurioje nėra “šeimos” ar “meilės” sąvokos. O yra tik dauginimasis. Šis romanas pavaikė daugelį ateinančios kartos rašytojų.

Sekso revoliucija

Erotika kvepiančios literatūros pradininku galima laikyti Robert’ą Heinlein’ą, kurio “Stranger in a Strange Land” (1961) tapo pirmuoju Sf romanu, kuriam pavyko tapti populiariausia Amerikos knyga. Sutapusi su hipių judėjimo pradžia, ši knyga sukėlė audringą diskusiją, o pagrindinis knygos herojus pavirto “erotiniu” Mesiju.

Po tokios sekmės Heinlein’ą niekas nagalėjo sustabdyti. Vienas po kito pasirodydavo romanai su gana provokuojančiu turiniu: “I Will Fear No Evil” - apie senstantį milijonierių, kuris atsiduria gražuolės kūne, “To Sail Beyond the Sunset” apie pagrindinės veikėjos lytinį brendimą, ir, aišku, “Time Enough For Love”. Šešiasdešimtais metais erotinė tema buvo labai populiari, galima iškisrti: Samuel R. Delany, Harlan Ellison, Theodore Sturgeon, Kurt Vonnegut. Tačiau dauguma rimtų fantastų savo knygose apžvelgdavo tik atskirus erotinius epizodus, jie nesigilino. Todėl Ursulos Guin (Ursula K. Le Guin) romanas “The Left Hand of Darkness”, kuriame pavaizduota androidinė civilizacija mokanti keisti lytį, yra išskirtinis.

Galutinai sekso tabų į šalį nustūmė “naujosios bangos” rašytojai. Michael Moorcock, Roger Zelazny ir kiti “bangininkai” teigė, kad fantastika turi vystytis kaip ir paprasta grožinė literatūra. Juk ten draudžiamų temų nėra. Kodėl tada fantastikoje turi būti kitaip? Todėl jau septyniasdešimtaisiais erotika galutinai
įsitvirtino.

Seksas ir erotika – vienas iš gyvenimo dalių, todėl jos vaizdavimas fantastikoje yra natūralus dalykas. Būna, kad seksas stumia istorija, o būna atvirkščiai. Svarbiausia – talentas, idėja, skonis ir ribos.

Parengta pagal “МИР ФАНТАСТИКИ” medžiagą.

Režisierius: Ridley Scott
Prodiuseris: Michael Deeley, Bud Yorkin
Scenarijaus autoriai: Hampton Fancher , David Peoples (pagal Philipo K. Dicko romaną “Ar androidai sapnuoja elektrines avis”)
Kompozitorius: Vangelis
Vaidina: Harrison Ford, Rutger Hauer, Sean Young, Edward James Olmos, Daryl Hannah, Brion James, Joanna Cassidy

Mokslinės fantastikos rašytojo Philipo K. Dicko romanas Ar androidai sapnuoja elektrines avis? (1968) buvo ekranizuotas praėjus 14 metų po pasirodymo. O dar po 10 metų Ridley Scottas sukūrė pritrenkiančią kino versiją Bėgantis skustuvo ašmenimis, kuri buvo pripažinta mokslinės fantastikos filmų šedevru. Filmas kainavo 28 milijonus dolerių, iš karto nebuvo pripažintas ir patyrė finsansinę nesėkmę. Ir tik tada, kai režisierius 1992 m. sukūrė patrumpintą variantą, filmą galutinai pripažino kritikai ir žiūrovai.

Ištisi tomai buvo skirti šios juostos kūrimo istorijai. Filmuoti buvo sunku, aktoriai prastai jautėsi, o Harrisonas Fordas neva nesutarė su Seanu Youngu. Visi aktoriai dėvėjo marškinėlius su užrašais protestuojančiais prieš žiaurų filmavimo grafiką, be to, Fordas dar konfliktavo su Scottu. Fordas retai komentuodavo savo dalyvavimą filme po jo pasirodymo ir tik vieną kartą užsiminė, kad tai buvo pats sunkiausias filmas, kuriame jam teko vaidinti.

Buvo dažnai žavimasi nepaprastais kadrais ir 2019 m. Scotto Los Andželu. Jis niūrus, apšviestas neonu, gatvėse pilna žmonių, nuolatos lyja rūgštus lietūs. Tokios scenos buvo dažnai kopijuojamos, tačiau niekam nepavyko jų pagerinti. Detektyvas Rikas Dekardas (Fordas) ieško klonų – pavidalą pakeitusių ir į žmogų panašių androidų – ir atsitiktinai sutinka vieną jų (Youngas). Kupinas simbolių filmas Bėgantis skustuvo ašmenimis sukėlė daugelį metų trukusias diskusijas. Jo gerbėjai sakė, kad filmas turi religinę potekstę, ir kaip pavyzdį pateikdavo Rojų Betį (Haueris), kuris rodo vinimi perdurtą savo ranką. Greičiausiai tai simbolizuoja nukryžiavimą. Klonų kūrėjas Tairelis (Joe Turkelis) yra lyg Dievas, stebintis savo kūrinius. Romanu domėjosi ne vienas režisierius (iki Scotto – Adrianas Lyne’as, Martinas Scorsese). Į pagrindinį vaidmenį pretendavo Christopheris Walkenas ir net Dustinas Hoffmanas. Puikus mokslinės XXI a. fantastikos ir juodojo 5-ojo deš. detektyvo derinys virto pritrenkiančia antiutopija. Fordas vaidino žmogų turėjusį nužudyti į Žemę atvykusius androidus, ieškančius savo kūrėjo. Greičiausiai jam nepatiko tai, kad teko “stoviniuoti ir sutelkti dėmesį į Ridley sumanymus”. Taip jis pareiškė žurnalistams 1991 m., tačiau jo vaidyba puikiai dera šiame filme.

Viena filmo sėkmės priežasčių yra keli variantai. Prie sutrumpintos versijos režisierius pridūrė daugybę scenų, panaikino už kadro esantį Fordo balsą ir pridėjo studijos primestą laimingą pabaigą. Kiti priežastis yra ta, kad iki šiol nenutyla diskusijos, ar pats Dekardas nebuvo klonas. Sunku rasti atsakymą, nes bent jau karta Scottas užsiminė, kad galbūt Dekardas buvo androidas. Bėgantis skustuvo ašmenimis visuomet liks nuostabus mokslinės fantastikos filmas.
JB

Tarp daugybės praeito amžiaus pabaigos televizinių projektų, ypatingą vietą užima “X-Files” – mokslinis fantastinis serialas, kuris privertė tikėti tuo, kuo ankščiau netikėta. Žmones visada traukė paslaptingi dalykai. “X-Files” leidžia žmogui pasinerti į istorijas, pilnas neįtikėtinų, fantastinių įvykių.

Kas gi yra “X-Files”? Paimkite truputi mistikos, daug mokslinės fantastikos, pridėkite įdomų siužetą, puikius aktorius, gerą garso takelį ir specifinį humorą. Prieš jus – “X-Failai”

Agentai ir mitologija

Du FTB agentai Foksas Malderis ir Dana Skali, kurie narplioja bylas pavadinimu “X”, televizijos ekranuose pasirodė 1993 metų rugsėjo mėn. Už serialą turim dėkoti Krisui Karteriui – tuo metų nuolatiniam bibliotekų lankytojui, kuriuose jis ieškojo įdomių idėjų savo naujiems projektams. Karteris surinko didžiulį įvairių nepaprastų įvykių liudijimų rinkinį: susitikimai su ateiviais, pabaisas, telepatija, mutantai ir pan. Sumaišęs tai su savo fantazija jis nuėjo į studiją “Fox” ir pasiūlė naują televizijos projektą, kuriam ir buvo lemta tapti populiariausiu 90-ųjų fantastiniu serialu.

Tačiau kuo “X-Failai” skyrėsi nuo kitų fantastinių teletrilerių? “X-Failų” sėkmės paslaptis – jo nepaprastas stilius. Režisierius Devidas Natter’is karta pasakė: “”X-Failai” tapo vienas iš pirmųjų serialų, kurio stilius žavi labiau negu jo siužetas”. Iš vienos pusės – nepaaiškinamieji reiškiniai, kurie sukuria paslaptingą atmosferą. Iš kitos – visai realus Malderis ir Skali, kurie atrodo ir elgiesi, kaip tikri FTB agentai. “X-Failai” – rimtas projektas, o jo specifinis protingas humoras ne ironizuoja serialą, o labiau papildo rodomas istorijas.

O šios istorijos pačios įvairiausios. Žiūrovas gali pagalvoti, kad tarp epizodu netgi nėra siužetinio ryšio. Iš dalies tai tiesa: dauguma serijų pasakoja apie “atskirai paimtus” nepaaiškinamus reiškinius, o kai kurias iš jų netgi galima pavadinti juokingomis – tačiau jos irgi yra tos “firminės” serialo atmosferos dalis.

“X-Failų” populiarumas pradėjo kilti lyg ant mėlių, žiūrovų skaičius nesuskaičiuojamai augo, ir po labai sėkmingo pirmojo sezono, pasirodė dar aštuoni. O juk serialo pradžioje Karteris ruošiesi nufilmuoti tik 50 serijų. Per visą savo ilgą istoriją, “X-Failai” yra gavę daugybę prestižinių apdovanojimų, tame tarpe ir “Auksinį Gaublį” – už geriausią draminį serialą.

Kovoje už teisingumą

Pagrindiniai serialo herojai – Federalinio Tyrimų Biuro agentai, dirbantis nepaaiškinamų reiškinių skyriuje.

Fox Mulder (David Duchovny) – ištikimas kovotojas už teisingumą, kuris neabejoja, kad vyriausybė slepia visą tiesą nuo žmonių, todėl tą tiesą jis ir stengiasi išaiškinti. Jo jaunesniąja seserį pagrobė ateiviai, tiesiai prieš jo akis. Psichologas pagal išsilavinimą, Malderis pradžioje sėkmingai tyrė bylas susijusias su maniakais ir sieriniais žudikais, tačiau veliau perėjo į kitą skyrių ir pradėjo dirbti su slaptom bylom. Jo darbo kabinetas lūžta nuo NSO nuotraukų, o siena puošia plakatas su užrašu “I want to believe” (ši fraze tapo kultine). Namų kompiuterio slaptažodis – “Nepasitikėk nekuo”. Bijo ugnies ir kiekvieną naktį sapnuoja košmarus. Pesimistas, visą savo laiką skiria darbui.

Dana Scully (Gillian Anderson) – Mulderio partnerė ir visiška jo priešingybė. Materialistė, paskirta dirbti su Mulderiu tam, kad “pažvelgti į jo darbą, iš mokslinės pusės”. Ji visada skeptiškai žiūrėjo į partnerio hipotezes apie moksliškai nepaaiškinamas jėgas. Tačiau, per ilgus darbo metus Skali pradeda tikėti, ir galų gale pripažįsta, kad Mulderis yra teisus.

Walter Skinner (Mitch Pileggi) – FTB direktoriaus pavaduotojas, tiesioginis Mulderio ir Skali viršininkas, kuris dažnai yra tiesiog pėstininkas slaptųjų organizacijų žaidime.

John Jay Doggett (Robert Patrick) - specialus FTB agentas, paskirtas į “X-Failų” skyrių. Pirma kart pasirodė aštuntajame sezone, kad agentą paslaptingai pagrobė agentą Mulderį. Iki FTB John’as tarnavo jūrų pajėgose, o taip pat detektyvu policijoje. Netiki nei į ateivius, nei į nepaaiškinamus reiškinius.

Paskutinė serija pasirodė 2002 metais, pavadinimu “Tiesa”. Bet ar tai pabaiga? Tikrai ne. 2008 metais, liepos 24 d.(Lietuvoje žada 25 d.) pasirodys antrasis “X-Failų” kino filmas – X Files 2. Laukiu jo labai.

“X- Files” internete:
foxhome.com/xfilesportal – oficialus tinklapis

Parengta pagal en.wikipedia.org ir “МИР ФАНТАСТИКИ”

Daugiau negu prieš šimtą metų jis papasakojo apie povandeninius laivus, skraidančias mašinas ir netgi apie žmonių kelionę į Mėnulį – ir darė tai taip įtikinamai, kad jo knygos buvo panašios ne į pramoginę fantastiką, o į tikrą mokslinį darbą. O tuo tarpu autorius netgi neturėjo inžinieriaus ar techniko išsilavinimo. Jo gyvenime nebuvo nuotykių. Jis amžinai sėdėjo bibliotekose; dirbo lėtai, netgi skausmingai, perrašinėdamas visus skyrius po septynis-devynis kartus. Autorius iš anksto rinkdavo mokslinę medžiagą savo istorijoms, ir po šimtus kartų tikrindavo smulkiausias istorijos detales tam, kad, pasak jo paties, “.. netgi meno žalai, tačiau mano plunksna neparašė nei vienos istorijos, kurios nesuprastų vaikai..”

1863 metais, sausio 31 dieną, Prancūzijos knygynuose pasirodė nedidelė knygutė, kurioje buvo pasakojama apie daktaro Fergiusono kelionę per Afriką – tiksli, su detaliu aplinkos aprašymu, nuorodom į ilgumą ir platumą. Visi buvo suintriguoti – kas tai? Tiesa ar išgalvota istorija? Dienraštis “Le Figaro” siūlė pirmąjį variantą, juk “.. netgi ne visi rimti moksliniai darbai buvo dokumentuojami taip tiksliai”. Knyga vadinosi “Penkios dienos oro balionu”, o jos autoriumi buvo niekam nežinomas Žiulis Vernas.

Kelias į žvaigždes

Žiulis Gabrielis Vernas (1828 vasario 8 – 1905 kovo 24) – tiesiog neįtikėtinas išgalvotų kelionių autorius. Kelionių, kurios įdomios ir paaugliams, ir suaugusiems. Jį, kartu su Herbertu Welsu, vadina “mokslinės fantastikos tėvu”. Šis rašytojas visada buvo populiarus – ir netgi kitose šalyse jį pažinojo geriau, negu jo tėvynėje, Prancūzijoje. Tačiau ar mes tikrai viską žinome apie Žiulį Verną?

Žiulis buvo pirmasis advokato iš Nanto, Pjero Verno sūnus. Vasara, Vernų šeima persikraustydavo į namą užmiestyje, netoli Atlanto vandenyno. Žiulis mėgo vaikščioti vandenyno krantu – ten, kur buvo uosto dokai ir bokštai. Gali būti, kad būtent šie vaikiški įspūdžiai ir “perjungė” jį į tas nuostabias keliones.

Mokykloje jis mokėsi Lotynų kalbos, o kada jaunuoliui sukako 20 metų, tėvas jį nusiuntė į Paryžių, tam, kad jis taptų advokatu. Ši profesija buvo tradicine jų šeimoje. Tačiau šio jaunuolio likimas susiklostė visiškai kitaip. Jis susipažino su Aleksandru Diuma (jaunesnysis tapo jo draugu iki gyvenimo pabaigos, vyresnysis padėjo žengti pirmuosius žingsnius literatūroje) ir susidomėjo teatru, pradėjo kurti mažas pjeses.

Tuo pačiu, Vernas dirbo ir žurnalistu, rašydamas pastabas mokslinėms temoms. Sau jis pradėjo rinkti įdomių mokslinių faktų kartoteką, kuri veliau peraugo į užrašų ir ištraukų iš laikraščių kolekciją. Visiškai netikėtai kartoteka tapo romanu “Penkios dienos oro balionu”, kurį, dėka laimingo atsitikimo, pastebėjo leidėjas Pjeras Hetcel’is.

Verno ir Hetcel’io bendradarbiavimas truko 25 metus, o po leidėjo mirties, autorius sudarė sutartį su jo sūnumi. Bendradarbiavimas atnešė Vernui pasaulinę šlovę. Hetcelyje Vernas pamatė idealų leidėją ir redaktorių, o tas Verne – idealų rašytoją, sukūrusi naują žanrą “fantastika jaunimui”.

Nuo 1863 iki 1907 metų Hetcel’is išleido 58-is Verno romanus. Vernas greitai praturtėjo ir tapo turtingu (nors ir labai talentingu) aristokratu. Su savo jachta “Sen-Mishel” jis perplaukė visą Viduržemio jūrą, pervažiavo pusė Europos, ir pabuvojo netgi JAV.

Atrodytų tikra sėkmė? Tačiau amžių sandūroje rašytojo gyvenimas pradėjo byrėti. 1886 metais, psichiškai nesveikas Verno sūnėnas, šauna į jį ir pataiko į koją. Kulką taip ir nepavyko ištraukti, ir žaizda kasdien pūliuoja vis labiau. Veliau miršta Hetcel’is. Vernas apanka, tačiau vistiek bando dirbti, diktuodamas istorijas iki pat savo mirties nuo diabeto 1905 metų, kovo 24 d.

Rašytojo mįslė

Tų laikų leidėjai negalėjo suprasti – kokia yra Žiulo Verno paslaptis? Jo romanuose nėra nei vienos meilės siužeto linijos. Vernas rašo tik po porą romanų į metus, ir kiekvieną kartą ties jo nauja knyga nusitiese eilės. Ir kodėl jo pranašystės visada išsipildo?

Stipriausia Žiulio Verno knygų savybė – tikslumo ir pateikimo gražumo susiliejimas. Veiksmas vyksta nuo pat pirmųjų romanų puslapių. Įtraukiantis veiksmas vyksta su tam tikrom pertraukom, per kurias išdėstomi įvairus faktai – geografiniai, moksliniai, istoriniai. Pabaiga visada netikėta, bet visai logiška. Pats Vernas apie tai sakė, kad “Jeigu skaitytojas sugeba nuspėti kuo viskas baigsis, tokią knygą net neverta būtų rašyti”.

Admirolas Ričardas Berd’as, prieš pat savo kelionę į Šiaurės ašigalį, pasakė: “Keliauju ten tik dėka Žiulio Verno”. Pirmasis pasaulyje batiskafas buvo sukurtas tik dėl to, kad Viljamas Bibas vaikystėje perskaitė “20000 mylių po vandeniu” ir susidomėjo povandeniniu pasauliu. Rejus Brėdbėris pasakė: “.. mes visi, vienaip ar kitaip, Žiulio Verno vaikai”. Ir jis yra visiškai teisus..

Parengta pagal “МИР ФАНТАСТИКИ” ir en.wikipedia.org

“Aš esu rašytojas. Profesionaliai esu daręs daugelį dalykų – kai ką susijusio su rašymu, kai ką visiškai ne. Tačiau nuo aštuonerių metų aš arba buvau mokslinės fantastikos ar fantasy rašytojas, arba norėjau juo būti” – teigia mūsų tautietis JAV fantastas Algis Budrys. Jo vardas yra įtrauktas į 25 žymiausių XX a. antros pusės rašytojų fantastų sąrašą, jo biografija ir kūrybos analizė pateikta Charles Platt knygoje “Kas rašo mokslinę fantastiką” (šalia I.Asimovo ir kitų 30-ties geriausių fantastų), jo kūriniai – pripažinta mokslinės fantastikos klasika, jo kūryba minima ne viename kritiniame straipsnyje, ne vienoje fantastikos problemas gvildenančioje knygoje…

Gyvenimo pradžia

Rašytojo senelis buvo užsitarnavęs tam tikrą padėtį carinės Rusijos valstybės tarnyboje, tad ir savo sūnų jis įtraukė į imperijos biurokratinę mašiną. Revoliucija būsimo rašytojo tėvą užklupo Vladivostoke. Į Lietuvą jis grįžo po trejų metų ilgų klajonių po Kiniją ir kitas šalis, su daugybe šautinių ir kardo kirčių žaizdų, vos nemiręs nuo vidurių šiltinės. 1927 m. Budrio tėvas kaip Lietuvos diplomatas ėmė tarnauti Rytų Prūsijoje. Čia 1931 m. ir gimė Algirdas Jonas Budrys.

1936 m. Budrių šeima emigravo į JAV. Rašytojo tėvas atstovavo nepriklausomos Lietuvos vyriausybę tremtyje, ir jis kurį laiką dirbo tėvo padėjėju. Tėvas sūnų auklėjo patriotizmo dvasia. Jis nuolat kartodavo: “Aš išlaisvinau Klaipėdą, tu išlaisvinsi Vilnių” (Budrio tėvas vadovavo Klaipėdos sukilimui). Tai tapo Budrio gyvenimo pareiga. Tas faktas, kad jis buvo susiję su emigracine vyriausybe, manau, yra “kaltas” dėl to, kad sovietmečiu mes negalėjome susipažinti su rašytojo kūryba, nors Budrys Vakaruose buvo laikomas neblogesniu apsakymo meistru už Robertą Šeklį.

A.Budrys studijavo Majamio ir Kolumbijos universitetuose, dirbo įvairų darbą. Pirmąjį fantastinį apsakymą jis perskaitė būdamas 8 metų ir netrukus nusprendė, jog rašyti fantastiką – nuostabus dalykas. Jis galvojo, jei žmogaus pavardė išspausdinta “Planet Stories” ar “Thrilling Wonder Stories” žurnaluose, pasaulis jam dovanoja rolsroisus ar namus Kalifornijoje. Jis manė, kad turintys automobilius ar namus yra to verti.

Kūrybos pradžia

Pirmasis rašytojo apsakymas “Aukštas tikslas” (The High Purpose) pasirodė Dž. Kempbelo (John W.Campbell) redaguojamame žurnale “Astounding Science Fiction” 1952 m. Peršokti aukštai Kempbelo iškeltą rašytojams fantastams keliamų reikalavimų kartelę pavykdavo toli gražu ne kiekvienam. Antrąjį apsakymą Algis Budrys pardavė “Galaxy Science Fiction” žurnalui, trečiąjį – “Space Science Fiction”. Visi trys apsakymai buvo parduoti per 3 savaites. Tam didele dalimi pasitarnavo Frederik Pohl, tuo metu dirbęs jaunojo rašytojo literatūros agentu.

Kurį laiką Budrys gyveno “Space” žurnalo redaktoriaus Lester del Rey bute. Per 9 mėnesius šis ne mažiau žymus už Dž.Kempbelą redaktorius, rašytojas ir daugelio rinkinių sudarytojas perteikė Budriui rašymo meno pagrindus, kurie fantastui padėjo tapti tikru rašytoju.

A.Budrys dirbo nepaprastai daug, jį apėmė tikras įkvėpimas: kartais per dieną parašydavo du publikavimo vertus apsakymus! Tad nenuostabu, kad kurdamas “humanitarinės” pakraipos socialines problemas keliančius apsakymus A.Budrys labai greitai prasimušė į žanro lyderius. Įvairiuose žurnaluose publikuojami jo kūriniai, pasirašyti pseudonimais: David C. Hodgkins, Ivan Janvier, Paul Janvier, Robert Marner, William Scarff, John A. Sentry, Albert Stroud ir (bendradarbiaujant su Jerome Bixby) Alger Rome.

A. Budrio pirmojo romano istorija ilga. 1954 m. pasirodė sutrumpinta romano versija, pavadinta “Netikra naktis” (False Night). Papildytas naujais epizodais romanas “Kažkas nemirs” (Some Will Not Die) išspausdintas 1961 m. Romane vaizduojama maro nusiaubta Amerika. Globalinės katastrofos ištikto pasaulio vaizdavimas – viena populiariausių fantastikos temų, kuriai pradžią davė M.Šeli romanas “Paskutinis žmogus” (1826 m.).

Kitas rašytojo romanas “Kas?” (Who?), pasirodęs 1958 m., pelnė rašytojui neregėtą pasisekimą. Jo leidimas kartojamas ir šiandien. Šio politinio trilerio herojus – mokslininkas-kiborgas, kurį, įtariama, po avarijos pakeitė Tarybų Sąjungos specialistai. Jį rusų mokslininkai “surinko iš dalių”, o veidą uždengė geležine kauke. Detektyvinis siužetas sėkmingai susipina su autoriaus filosofiniais apmąstymais apie žmogaus identitetą.

Neretai A.Budrio herojai turi prototipus. Štai romane “Kas?” pulkininkas Azarinas – rašytojo tėvas. “Kas?” 1974 m. buvo ekranizuotas (režisierius Jackas Goldas), tačiau filmo pastatymas nebuvo vykęs.

Romane “Nukritęs fakelas” (The Falling Torch) vaizduojama herojiška žmonių kova su ateiviais. Kritikai šiame romane įžvelgia autobiografinių motyvų, nes grobikų iš kosmoso okupuotą Žemę nesunku sutapatinti su Lietuva. Pats autorius tai neigia, tvirtindamas neturėjęs jokių politinių ambicijų.

Šlovę rašytojui atnešė 1960 m. pasirodęs romanas “Šelmis Mėnulis” (Rogue Moon). Jis laikomas mokslinės fantastikos klasika. Kūrinio paviršiuje – nuotykiai ateivių sukurtame labirinte, kurį žmonės aptiko Mėnulyje, o giliau – daugybė simbolinių ir mitologinių motyvų. Romane pavaizduotos fantastinės idėjos buvo sėkmingai vystomos kitų žymių fantastų kūriniuose.

1961 m. “Šelmis Mėnulis” buvo tarp kandidatų gauti Hugo premiją romanų kategorijoje, tačiau premija buvo skirta Walterio M. Millerio romanui “Kantata Leibovičiui

Į fantastikos kūrėjų gretas A. Budrys grįžo 1977 m. su romanu “Michaelmas” (Michaelmas), kuriame vaizduojama netolima ateitis. Televizijos apžvalgininkas Michaelmas patobulinto kompiuterio dėka ne tik stebi įvykius pasaulyje, bet ir kuria juos. Knygoje reljefiškai vaizduojama neoficialaus pasaulio valdovo asmenybė bei jo techninis pagalbininkas Domino, kontroliuojantis visus planetos kompiuterinius tinklus. “Michaelmas” prisidėjo prie naujos krypties – kiberpanko – atsiradimo.

Paskutinė rašytojo knyga “Sunkus nusileidimas” (Hard Landing) pasirodė 1993 m. Joje pasakojama apie įvairiais pavidalais žmonių visuomenėje užsimaskavusius ateivius.

Iš viso A.Budrys yra parašęs 8 romanus, išleidęs 3 savo apsakymų rinkinius. Rašytojas fantastų gretose laikomas vienu geriausių stilistų. Labai nedaug trūko, kad jo “Šelmis Mėnulis” ir “Michaelmas” gautų prestižiškiausią “Hugo” premiją.

Žurnalai

A.Budrys gerai žinomas ne tik kaip kūrėjas, bet ir kaip apžvalgininkas bei kritikas, nes nuo 1965 m. reguliariai rašo aštrias knygų recenzijas “Galaxy” bei “Magazine of Fantasy and Science Fiction” žurnalams. Jo straipsniai ir esė, o taip pat knygų recenzijos išleistos atskiromis knygomis.

1993 m. sausį pasirodė A.Budrio redaguojamas žurnalas “Tomorrow Speculative Fiction”. Tai buvo naujas iliustruotas mokslinės fantastikos, fantasy ir siaubo leidinys. Keletą metų gyvavęs žurnalas vėliau buvo perkeltas į Internetą ir tapo vienu pirmųjų elektroninių žurnalų pasaulyje.

Daug energijos A.Budrys atidavė L. Rono Hubbardo projektui “Ateities rašytojai”: buvo konkurso žiuri komisijos narys, sudarinėjo rinkinius, redagavo kūrinius. Po kelerių metų pertraukos rašytojas vėl dirba šiame konkurse. Jis perskaito visus į konkursą atsiųstus darbus (o jų skaičius siekia kelis šimtus!) ir būtent jis nulemia tolesnį jų likimą – atrenka kūrinius, siunčiamus kitiems žiuri komisijos nariams, kurie nustato prizines vietas. Konkursas skelbiamas nuo 1983 m. ir apima ne tik apsakymų žanrą, bet ir grafikos darbus. Už geriausią metų apsakymą skiriama 5000 dolerių piniginė premija. Konkurso nugalėtojai kviečiami į savaitės trukmės kūrybinį seminarą, o apsakymų, įtrauktų į rinkinį, autoriai gauna honorarus. Beje, šiame konkurse gali dalyvauti ne tik amerikiečiai. Piešinių grupėje prizines vietas yra pelnę Rusijos ir Ukrainos atstovai.

Lietuva

A.Budrys nėra užsidaręs ir mielai bendrauja su fantastikos mėgėjais. Jis ne kartą yra dalyvavęs įvairiuose fantastikos mėgėjų forumuose, vadinamuose konventais, o 1999 m. garbės svečiu buvo didžiausiame Lietuvos fantastikos mėgėjų renginyje “Lituanicon”. Tokio garbingo svečio sulaukta pirmąkart. Rašytojas pasakė kalbą, atsakinėjo į klausimus.

Viešėdamas Lietuvoje A.Budrys su žmona Edna aplankė gimtinę, tėvo išlaisvintą Klaipėdą. Žavėjosi naujais pastatais, gerai sutvarkytais keliais, bet nurodė dar daug taisytinų dalykų. Paklaustas apie kūrybinius planus, A.Budrys prisipažino rašantis romaną, kuriame vaizduojami įvykiai apims laikotarpį nuo 2000 iki 3000 metų.

Lietuvių kalba kol kas tebuvo pasirodęs tik vienas apsakymas “Tūnantys prieblandoje” žurnale “Kaukas” (1991 m. Nr.1) ir apsakymų rinkinyje “Užslinks naktis”. Džiugu, kad “Vagos” leidykla jau išleido A.Budrio romaną “Šelmis Mėnulis”. Nors rašytojas norėjo, kad romanas vadintųsi “Mirties mašina” – labiau atitinka knygos esmę.

Šiuo metu rašytojas su žmona gyvena Evanstone, Ilinojaus valstijoje, džiaugiasi savo išaugintais sūnumis ir parašytomis knygomis.

Parengta pagal: G.Beresnevičius. Algis Budrys. – www.fantastika.lt