Daugiau nei 30 romanų ir 110 apsakymų autorius, Philip Dick gimė Čikagoje, 1928 metų gruodžio mėnesį. Debiutavo SF būdamas 24 m. Pradėjo rašyti mėgdžiodamas Alfredą Van-Vogtą, tačiau po keltos metų tapo vienu iš žinomiausiu Amerikos “naujosios bangos” atstovu. Jo knygas recenzijoje žinomiausi žurnalai, cituoja tv laidos. Bet labai gaila, kad pats autorius nespėjo paragauti savo šlovės pyrago..

Matrica

Įdomiausia, kad Philip Dick kūryba yra labiau žinoma, negu pats autorius. Dick – vienas iš populiariausiu 20 amžiaus ekranizuojamu rašytoju. Rementis jo knygomis nufilmuota daug populiarų Holivudinių filmų (“Ateivis”, “Šaukliai”, “Prisiminti viską”), pavyzdžiui, Ridlley Scotto “Bėgantis skustuvo ašmeninis”. Philip Dick’o įtaka yra jaučiama net juostose, prie kuriu jis nėra prisidėjęs, – “Vanilinis dangus”, “Tryliktame aukšte”, “Egzistencijos”.. Tačiau pati įžymiausia juosta, kuriai Philup’as Dick’as padarė didžiausią įtaką, tai žinoma yra “Matrica” ir jos tęsiniai.

Virtualios realybės pradas atsirado jau ankstyvajame romane “Dangaus akis” (1957). Šios knygos herojai, eiliniai penkiasdešimtųjų metų pabaigos amerikiečiai, kurie nutaria nuvažiuoti į naujausio protono-spindulio reflektoriaus “Megatron” ekskursiją. Tačiau įvykus nelaimingam atsitikimui, jie pradeda kelionę per savo “vidinį kosmosą”, paeiliui įnikdami į savo vidinį pasaulį. Šie pasauliai pilni tarakonų, kurie dažniausiai ir yra mūsų pasąmonėje. Ar mūsų herojams pavyko išsiveržti iš savo “kosmoso” taip ir lieka paslaptimi.

Dar labiau panaši į “Matricą” yra kita Dick’o knyga “Ubikas” (1969). “Ubiko” herojai net nenutuokia, kad jie gyvena ne realiame, o virtualiame pasaulyje. Iš tikrųjų jų kūnai supakuoti į perregimus plastikinius karstus, o jų sielos sugeba bendrauti tik “nešiojamo protofazano” pagalba. Kuo gi jie skiriąs nuo brolių Vačiovski žmonių-elementų sapnuojančiu saldžius sapnus apie 20 amžiaus Žemę?

Narkotikai

Philip’as Dick’as ir nakrotikai – tema sunki. Ar autorius juos vartojo, kada ir kokius būtent iki šiol lieka paslaptimi. Tačiau vienas dalykas žinomas tikrai: narkotiku tema yra labai aktuali daugelyje jo knygų. Vienas iš akivaizdesniu pavyzdžiu yra jo romanas “Palmero Eldričo stigmos”. Šiame romane narkotikų sukeltos klajonės aprašytos labai aiškiai, gyvybingai, ir specialistų teigimų, per daug tikrai.

Parengta pagal “МИР ФАНТАСТИКИ” medžiagą.

Kas yra kiberpankas? Dauguma iki šiol negali galutinai apsispręsti, nors jau daug apie tai parašyta. Todėl pasistengsime maksimaliai taikliai apibrėžti šio žanro turinį, kryptį ir nukrypimus.

Vardas

Žodį “cyberpunk” sugalvojo amerikiečių rašytojas Bruce Bethke, kuris 1983 metų lapkričio mėn Amazing Science Fiction Stories žurnale išspausdino savo apsakymą “Cyberpunk”. Tačiau Bethke, savo istorijos herojų pakrikštijo kiberpanku tik dėl to, kad jis buvo hakeris ir nešiojo pankų šukuoseną. Kiek vėliau, žinomas kritikas ir redaktorius Gardner Dozois, rašydamas apie Bruce’o Sterling’o ir William’o Gibson’o kūrybą, panaudojo Bethke’s žodį, kaip terminą savo interpretacijai – nuo cybernetics (kibernetika) ir punk.

Turinys

Kiberpanko pasekėjai savo knygas naudodavo, kaip metaforinį perspėjimą apie baisias šiuolaikinio pasaulio vystymosi tendencijas, kuriame, materialios laimės sėkis verčia žmogų į kvailą padarą, netenkantį vidaus laisvės ir galvojanti tik apie pramogas. Gardner Dozois kiberpanką apibrėžė formule high tech / low life (aukštos technologijos / žemas gyvenimas).
Klasikinis kiberpankas tai antiutopija, kurioje žmogus tai tik niekingas baitas superkompiuterio viduje. Vienoje šio pasaulio pusėje – iškripimas, kitoje – absoliutus asmenybės degradavimas.

Simboliai

Kiberpanko pasaulis turi eilę jam būdingų simbolių. Veiksmas vyksta ateityje (kartais – kitoje planetoje ar alternatyviame pasaulyje), kurioje susiformavo totalitarinio kapitalizmo bendruomenė. Dažnai viska valdo tarptautinės kompanijos, dažniausiai azijiečių (aiškiai matomas vakarų niekinimas). Pasaulis urbanistinis – miestai surijo visą gyvą gamtą. Turtuoliai maudosi piniguose, o tuo tarpu neturtingi piliečiai paskendę skurde. Virtuali realybė (kiberpasaulis, Tinklas) praktiškai tapo gyvenamąja aplinka, kurioje pagrindinis turtas – informacija. Dirbtinis Intelektas (kiborgai, androidai) tapo beveik lygus žmonėms, dažnai net lenkdami juos. Narkotikų vartojimas tapo kasdieninių dalykų, lyg dušas. Aktyvus nanitų ir genetinės inžinerijos naudojimas, bioimplantų vartojimas ir kt. žmones padarė vaikščiojančiais simbioziniais kompiuteriais.

Herojus

Dar viena klasikinio kiberpanko savybė – jo herojai, kurie dažniausiai yra žmonės bėgantis nuo įstatymo (outlaw). Kiberpanko kontekste tai nebūtinai nusikaltėliai, nors bendruomenė juos tokiais ir laiko. Dažniausiai tai atsiskyrėliai, nenorintis “koją kojom” žengti kitų numintais ir nurodytais keliais. Kiberpanko personažai gali būti žiaurus žmonės, trokštantis tik pinigų. Tačiau nuo nusikaltėlių juos skiria tai, kad herojai gali karta spjauti į pinigus ir išgelbėti žmogaus gyvybę. Kaip taisyklė, pagrindiniai kiberpanko herojai yra labai gerai susipažinę su technologijomis.

Klasikinis Kiberpankas

Klasikinis Kiberpankas (KK) gimė antiutopijų, “minkštos” ir intelektualinės SF sandūroje. KK tėvais laikomi Alfred Bester, William Berovz, Samuel Delini, James Ballard, John Branner, Norman Spinrad, John Varli, Philip K. Dick. Labai didelę įtaką turėjo ir kino filmai – o ypač du iš jų išleistų 1982 metais: Ridlley Scott’o “Bėgantis Skustuvo Ašmenymis“, ir Devid’o Kronnenberg’o “Videodromas”.

Tikrojo Kiberpankų judėjimo tėvais laikomi amerikiečiai Bruce’as Sterling’as ir William’as Gibson’as. Ankstyvus Streling’o romanas “Dirbtinis jaunuolis” (1980), kurio pagrindinis herojus yra biotechnologijų produktas, jau turi daugumą kiberpanko bruožų. Veliau būtent Streling’as taps pagrindiniu judėjimo ideologų, tapsiančiu programinių manifestų ir teorinių straipsnių autoriumi, kurie bus publikuojami jo fenzine Cheap Truth. Tačiau tikrąją kiberpanko gimimo data laikoma William’o Gibson’o romano “Neiromantas” (1984) pasirodymas. Šis romanas gavo keletą prestižinių fantastinių apdovanojimų (Hugo 1985, Nebula 1984, Phillip Dick – 1985) ir tapo tikrojo judėjimo objektu. Kitose knygose Gibson’as dar labiau įtvirtino savo sėkmę – romanai “Grafas Nulis” (1986), “Mona Liza overdrive” (1988). Gibson’o kūriniuose gimė pagrindiniai kiberpanko bruožai – herojai, idėjos, kalba.

Pabaiga

Tikrasis Kiberpankas - tai Idėja. Jeigu tu gali būti kitoks.. Jeigu tu dar netapai visais.. Jeigu tu gali nepasiduoti masinės kultūros spaudimui, ir išlikti savimi.. Jeigu tu supranti, kad pasaulyje yra svarbesnių dalykų už pinigus, valgį ir aukštotechnologinio geležės.. Jeigu, jeigu, jeigu.. Tada gal tu – kiberpankas. Arba tiesiog žmogus..

10 Kiberpank knygų, kurias verta perskaityti:

William Gibson - „Neuromancer“
Bruce Sterling – “Schismatrix“
Rudy Rucker – Software
Michael Swanwick - Vacuum Flowers
Jeff Noon – Vurt
Walter Jon Williams – Hardwired
Tad Williams – Otherland
Neal Stephenson – The Diamond Age
Richard K Morgan – Altered Carbon
А. Тюрин, А. Щеголев – Сеть

Paruošta pagal “МИР ФАНТАСТИКИ” ir lt.wikipedia.org medžiagą.

Visi mes, vienaip ar kitaip, esame susipažinę su Rėjaus Brėdberio kūryba: kažką ėjom mokykloje, kažką skaitėm patys. Tarybiniais laikais tai buvo beveik vienintelis užsienio fantastikos autorius, kurio knygas galėjai gauti paskaityti. Kodėl būtent “Marso kronikų” autorius, o ne, tarkim, jo bendraamžiai Azimovas ar Gerbertas? Kas tai, ar laimingas atsitiktinumas ar kažkas daugiau? Ir kodėl vieni skaitytojai ritę ryja jo kūrybą, kitų požiūris yra neutralus, o treti iš vis Brėdberio knygas nepriskirią fantastikai?

Žinomiausių fantastikos autorių gretose Rėjus užima išskirtinę vietą. Pats rašytojas save lygina su magu, iš savo skrybėles traukiančiu visokiausius stebuklingus daiktus. Tačiau jo skrybėlėje ne vien tik kiškiai. Ką gi slepia ponas Brėdbėris? Pabandykime tai sužinoti.

Burtininko gyvenimas

Ray Douglas Bradbury gimė 1920 metais rugpjūčio 22 dieną mažame Waukegan’o miestelyje, Illinois valstijoje. Vaikystėje jo mėgstamiausi rašytojai buvo Edgar Allan Poe, Charles Dickens, H.G. Wells. Vienu iš jo mylimiausiu rašytoju taps Žiulis Vernas, kurį Rėjus veliau įvardino, kaip savo “literatūriniu tėvu”. Pirmieji kūrybos bandymai įvyko, kai Rėjui buvo dvylika: jo tėvai neturi pinigų, kad nupirkti Berauzo “Marso karus”, todėl busimasis rašytojas nusprendžia pats sukurti knygos tęsinį. Veliau seka daugybė eilėraščiu ir baisių istorijų.

Pinigų stoka sutrukdo Brėdberiui gauti aukštąjį išsilavinimą, todėl jis valandų valandas praleisdavo bibliotekoje, gilindamasis į istoriją ir skaitydamas literatūros klasiką. Rėjus iškėlė sau tikslą – parašyti po du apsakymus per savaitę, tačiau spausdino jį labai retai. Pradedantysis rašytojas siuntinėjo savo istorijas į žurnalus ir vis laukdavo teigiamo atsakymo. Tapęs Los Andželo “Fantastų lygos” nariu, jis susipažįsta su daugeliu įžymiu rašytoju, Robert Heinlein, Emil Petaja, Fredric Brown, Henry Kuttner, Leigh Brackett. 1946 metais, užbėgęs į vieną knygų parduotuvę, Brėdberis sutinka ten savo busimą žmoną Margaret, kurią po metų veda. Tais pačiais metais pasirodo ir pirmasis rašytojo apsakymų rinkinys “Dark Carnival”. Tačiau tikroji sėkmė autorių aplanko 1950 metais, pasirodžius “The Martian Chronicles”. Vėliau naujas šedevras – “Fahrenheit 451″, viena iš spalvingiausiu antiutopiju pasaulio literatūroje.

Na o toliau.. sėkmė, pripažinimas, vaikai, anūkai, senatvė.. Ir vis nauji ir nauji kūriniai plaukia iš jo burtininko skrybėlės..

Burtininko skrybėlė

Pats Brėdberis nepriskiria savęs prie rašytojų fantastų ir iš principo nesidomi savo kolegų darbais. Viename interviu jis pasakė: “Aš save laikau “idėjų” rašytoju. Tai visai kas kita. Tokia literatūra sugeria į save įvairias idėjas: politines, filosofines, etines. Aš iš svajotojų kategorijos.” Svarbiausia Brėdberio korta – jo fantazija, beribė, paradoksali, tai išaukštinta lyrinė, tai atvirkščiai juodai niūri. Juodas humoras nusėtas rožių žiedlapiais, o už Marso planetos gyventojų nugarų iškyla Heloween’o melionai. Tik pas Brėdberį vaikai linksmai šokinėja, kartu į orą metėdami savo cukrinas kaukoles; tik pas Brėdberį miegantis krėsle senas pulkininkas gali save vadinti “laiko mašina”; tik pas Brėdberį žmogus vadinantis save Č. Dikensu iš tikrųjų nėra išprotėjęs; tik pas Brėdberį.. Tęsti galima dar ir dar. Kiekvienas šio autoriaus kūrinys yra unikalus, turintis savyje filosofinę ar etinę idėją ir pateikiamas firminiame “brėdbėriaus” padaže.

R – reiškia Rakertą

Daugeliui fantastikos mėgėjų Rėjaus Brėdberio vardas visų pirmą asocijuojasi su Marsu. Ir iš tikrųjų, istorijų serija apie raudonąją planetą, o taip pat “The Martian Chronicles”, yra vienas iš svaresniu indeliu į fantastikos lobyną. Brėdberio Marsas yra unikalus: mirštanti planeta, palikti senoviniai miestai netikėtai pradeda atgyti, ir tu nesupranti ar tai iš tikrųjų ar tai tik sapne. Kanalais vėl teka vanduo, atgimsta užmiršti šešėliai ir kažkas keisto vyksta, regis, mirusiame pasaulyje.

Pradžioje, “The Martian Chronicles” – tai niekuo tarpusavyje nesusieti apsakymai. Viena po kitos leidyklos atsisakė jas spausdinti, ir tada Brėdberis, vieno pažįstamo redaktoriaus patarimu, sujungė visas šias istorijas į vieną romaną. Pasekmės aiškios – genialus rinkinys, kurio siužete sunku atrasti kokią nors logiką. Mažiausiai tai panašu į mokslinę fantastiką. Rašytoją nedomina tokie dalykai, kaip Marso kolonizavimo procesas ar socialinės marsiečių bendruomenės kūrimas. Ne, Marsas – tai lyg filosofinis veidrodis, į kurį žiūrėdamas, žmogus atranda savyje tą, ką anksčiau net nemanė turįs. Vieni iš geriausiųjų marso serijos apsakymų – “Betono maišyklė”, “Jie buvo pilki ir su auksiniam akim”, “Pokalbis užsakytas iš anksto”, “Užmirštas Marsiečių miestas”..

Ateitis

Brėdberis paišo labai niūrus ateities vaizdus. O būtent savo kūriniuose “antiutopijose”. Tarp kurių išsiskiria romanas “Fahrenheit 451″. Autoritarinė totalios kontrolės bendruomenė. Kitaminčiai žudomi, o knygos deginamos. Brėdberis rašė apie savo tėvynės ateitį – Ameriką, nors ir iš kitos “geležines uždangos” pusės autorius matė tą patį. Tiksliau – nieko nematė. Juk iš kažkur atskrėjo raketa, sunaikinusi miestą romano pabaigoje..

Burtininko veidas

Literatūrinis Brėdberio palikimas yra labai įtikinamas. Didesnę jo dalį sudaro apsakymai, šimtai apsakymų. Ir kas baisiausia, Brėdberis rašo iki šiol. Kas čia baisaus? O jūs įsivaizduokite: kiekvieną dieną jis rašo apsakymą po apsakymo. Ir apsakymai gaunasi išties neblogi.. Tačiau! Kažkodėl viskas kas geriausią ir mylimiausią buvo sukurta labai seniai – 50-60-iais praeito amžiaus metais. Keista ar ne? Ne, rašytojas iki šiol virtuoziškai rašo. Jo paskutiniai apsakymų rinkiniai labai geri, tačiau norom nenorom susidaro įspūdis, kad jie tarsi parašyti kažkuo kitu.. Ne tuo Burtininku, kurį visi pažinojo ir mylėjo..

Romanai ir apysakos:
1. The Martian Chronicles (1950)
2. Fahrenheit 451 (1953)
3. Pienių vynas (Dandelion Wine) (1957)
4. Something Wicked This Way Comes (1962)
5. The Halloween Tree (1972)
6. Death Is a Lonely Business (1985)
7. Green Shadows, White Whale (1992)
8. From the Dust Returned (2001)

Geriausi apsakymai:
1. Vėjas (1941)
2. Moterys (1948)
3. Betono maišyklė (1949)
4. Pokalbis užsakytas iš anksto (1949)
5. Veldas (1950)
6. Balandžio raganystė (1952)
7. Rudis (1952)
8. Nugriaudėjo (1952)
9. Mirtis ir dama (1960)
10. Atostogos (1963)

Parengta pagal “Мир Фантастики” ir lt.wikipedia.org medžiagą.

Efektinga ilgakojė blondinė, plaukianti kosmose, lėtai nusiima skafandrą.. Nuostabi elfe aistringai dejuoja gražuolio kentavro glėbyje.. Knygos, filmai, komiskai: tiesiog galva svaigsta nuo pusnuogiu gražuoliu ir sekso su robotais ar ateiviais kiekio.. Fantastika “apie tai”?O kodėl gi ne?

Nekalti “Auksiniai amžiai”

Dvidešimto amžiaus, pirmosios pusės rašytojai buvo visuomeniniu stereotipu įkaitais: SF ir fantasy buvo laikoma paauglių skaitalu. Koks ten gali būti seksas? Aišku, fantastiniai herojai nebuvo impotentai: Tarzanas, Flesh Gordon, Konanas retkarčiais gaudavo kokią laukinukę, vergę ar princesę. Tačiau klasikų knygose visi santykiai baigdavosi sakiniu “jie gyveno ilgai ir laimingai”.

Tačiau netgi tais gūdžiais laikais fantastikoje egzistavo erotikos elementų. Pirmą vietą užėmė kinas. Bepročiai mokslininkai mėgo daryti bandymus su pririštomis prie stalo gražuolėmis, o Kin Kongas dievino minimaliai apsirengusias paneles.

O kaip su Sf “auksinio amžiaus” literatūra? Maksimum: gražios išvaizdos moteris, pagauta bjauraus monstro, ir raumeningas herojus, bandantis ją išlaisvinti. O ką jis toliau darys su gražuole – likdavo už uždarų durų.

Oldos’as Haksli’s savo filosofinėje antiutopijoje “Brave New World” (1932) sukūrė technologinę bendruomenę, kurioje nėra “šeimos” ar “meilės” sąvokos. O yra tik dauginimasis. Šis romanas pavaikė daugelį ateinančios kartos rašytojų.

Sekso revoliucija

Erotika kvepiančios literatūros pradininku galima laikyti Robert’ą Heinlein’ą, kurio “Stranger in a Strange Land” (1961) tapo pirmuoju Sf romanu, kuriam pavyko tapti populiariausia Amerikos knyga. Sutapusi su hipių judėjimo pradžia, ši knyga sukėlė audringą diskusiją, o pagrindinis knygos herojus pavirto “erotiniu” Mesiju.

Po tokios sekmės Heinlein’ą niekas nagalėjo sustabdyti. Vienas po kito pasirodydavo romanai su gana provokuojančiu turiniu: “I Will Fear No Evil” - apie senstantį milijonierių, kuris atsiduria gražuolės kūne, “To Sail Beyond the Sunset” apie pagrindinės veikėjos lytinį brendimą, ir, aišku, “Time Enough For Love”. Šešiasdešimtais metais erotinė tema buvo labai populiari, galima iškisrti: Samuel R. Delany, Harlan Ellison, Theodore Sturgeon, Kurt Vonnegut. Tačiau dauguma rimtų fantastų savo knygose apžvelgdavo tik atskirus erotinius epizodus, jie nesigilino. Todėl Ursulos Guin (Ursula K. Le Guin) romanas “The Left Hand of Darkness”, kuriame pavaizduota androidinė civilizacija mokanti keisti lytį, yra išskirtinis.

Galutinai sekso tabų į šalį nustūmė “naujosios bangos” rašytojai. Michael Moorcock, Roger Zelazny ir kiti “bangininkai” teigė, kad fantastika turi vystytis kaip ir paprasta grožinė literatūra. Juk ten draudžiamų temų nėra. Kodėl tada fantastikoje turi būti kitaip? Todėl jau septyniasdešimtaisiais erotika galutinai
įsitvirtino.

Seksas ir erotika – vienas iš gyvenimo dalių, todėl jos vaizdavimas fantastikoje yra natūralus dalykas. Būna, kad seksas stumia istorija, o būna atvirkščiai. Svarbiausia – talentas, idėja, skonis ir ribos.

Parengta pagal “МИР ФАНТАСТИКИ” medžiagą.

Bėgantis skustuvo ašmenimis
Blade Runner
1982 metai

Režisierius: Ridley Scott
Prodiuseris: Michael Deeley, Bud Yorkin
Scenarijaus autoriai: Hampton Fancher , David Peoples (pagal Philipo K. Dicko romaną “Ar androidai sapnuoja elektrines avis”)
Kompozitorius: Vangelis
Vaidina: Harrison Ford, Rutger Hauer, Sean Young, Edward James Olmos, Daryl Hannah, Brion James, Joanna Cassidy

Mokslinės fantastikos rašytojo Philipo K. Dicko romanas Ar androidai sapnuoja elektrines avis? (1968) buvo ekranizuotas praėjus 14 metų po pasirodymo. O dar po 10 metų Ridley Scottas sukūrė pritrenkiančią kino versiją Bėgantis skustuvo ašmenimis, kuri buvo pripažinta mokslinės fantastikos filmų šedevru. Filmas kainavo 28 milijonus dolerių, iš karto nebuvo pripažintas ir patyrė finsansinę nesėkmę. Ir tik tada, kai režisierius 1992 m. sukūrė patrumpintą variantą, filmą galutinai pripažino kritikai ir žiūrovai.

Ištisi tomai buvo skirti šios juostos kūrimo istorijai. Filmuoti buvo sunku, aktoriai prastai jautėsi, o Harrisonas Fordas neva nesutarė su Seanu Youngu. Visi aktoriai dėvėjo marškinėlius su užrašais protestuojančiais prieš žiaurų filmavimo grafiką, be to, Fordas dar konfliktavo su Scottu. Fordas retai komentuodavo savo dalyvavimą filme po jo pasirodymo ir tik vieną kartą užsiminė, kad tai buvo pats sunkiausias filmas, kuriame jam teko vaidinti.

Buvo dažnai žavimasi nepaprastais kadrais ir 2019 m. Scotto Los Andželu. Jis niūrus, apšviestas neonu, gatvėse pilna žmonių, nuolatos lyja rūgštus lietūs. Tokios scenos buvo dažnai kopijuojamos, tačiau niekam nepavyko jų pagerinti. Detektyvas Rikas Dekardas (Fordas) ieško klonų – pavidalą pakeitusių ir į žmogų panašių androidų – ir atsitiktinai sutinka vieną jų (Youngas). Kupinas simbolių filmas Bėgantis skustuvo ašmenimis sukėlė daugelį metų trukusias diskusijas. Jo gerbėjai sakė, kad filmas turi religinę potekstę, ir kaip pavyzdį pateikdavo Rojų Betį (Haueris), kuris rodo vinimi perdurtą savo ranką. Greičiausiai tai simbolizuoja nukryžiavimą. Klonų kūrėjas Tairelis (Joe Turkelis) yra lyg Dievas, stebintis savo kūrinius. Romanu domėjosi ne vienas režisierius (iki Scotto – Adrianas Lyne’as, Martinas Scorsese). Į pagrindinį vaidmenį pretendavo Christopheris Walkenas ir net Dustinas Hoffmanas. Puikus mokslinės XXI a. fantastikos ir juodojo 5-ojo deš. detektyvo derinys virto pritrenkiančia antiutopija. Fordas vaidino žmogų turėjusį nužudyti į Žemę atvykusius androidus, ieškančius savo kūrėjo. Greičiausiai jam nepatiko tai, kad teko “stoviniuoti ir sutelkti dėmesį į Ridley sumanymus”. Taip jis pareiškė žurnalistams 1991 m., tačiau jo vaidyba puikiai dera šiame filme.

Viena filmo sėkmės priežasčių yra keli variantai. Prie sutrumpintos versijos režisierius pridūrė daugybę scenų, panaikino už kadro esantį Fordo balsą ir pridėjo studijos primestą laimingą pabaigą. Kiti priežastis yra ta, kad iki šiol nenutyla diskusijos, ar pats Dekardas nebuvo klonas. Sunku rasti atsakymą, nes bent jau karta Scottas užsiminė, kad galbūt Dekardas buvo androidas. Bėgantis skustuvo ašmenimis visuomet liks nuostabus mokslinės fantastikos filmas.
JB