Pasauliai: X-Files

Tarp daugybės praeito amžiaus pabaigos televizinių projektų, ypatingą vietą užima “X-Files” – mokslinis fantastinis serialas, kuris privertė tikėti tuo, kuo ankščiau netikėta. Žmones visada traukė paslaptingi dalykai. “X-Files” leidžia žmogui pasinerti į istorijas, pilnas neįtikėtinų, fantastinių įvykių.

Kas gi yra “X-Files”? Paimkite truputi mistikos, daug mokslinės fantastikos, pridėkite įdomų siužetą, puikius aktorius, gerą garso takelį ir specifinį humorą. Prieš jus – “X-Failai”

Agentai ir mitologija

Du FTB agentai Foksas Malderis ir Dana Skali, kurie narplioja bylas pavadinimu “X”, televizijos ekranuose pasirodė 1993 metų rugsėjo mėn. Už serialą turim dėkoti Krisui Karteriui – tuo metų nuolatiniam bibliotekų lankytojui, kuriuose jis ieškojo įdomių idėjų savo naujiems projektams. Karteris surinko didžiulį įvairių nepaprastų įvykių liudijimų rinkinį: susitikimai su ateiviais, pabaisas, telepatija, mutantai ir pan. Sumaišęs tai su savo fantazija jis nuėjo į studiją “Fox” ir pasiūlė naują televizijos projektą, kuriam ir buvo lemta tapti populiariausiu 90-ųjų fantastiniu serialu.

Tačiau kuo “X-Failai” skyrėsi nuo kitų fantastinių teletrilerių? “X-Failų” sėkmės paslaptis – jo nepaprastas stilius. Režisierius Devidas Natter’is karta pasakė: “”X-Failai” tapo vienas iš pirmųjų serialų, kurio stilius žavi labiau negu jo siužetas”. Iš vienos pusės – nepaaiškinamieji reiškiniai, kurie sukuria paslaptingą atmosferą. Iš kitos – visai realus Malderis ir Skali, kurie atrodo ir elgiesi, kaip tikri FTB agentai. “X-Failai” – rimtas projektas, o jo specifinis protingas humoras ne ironizuoja serialą, o labiau papildo rodomas istorijas.

O šios istorijos pačios įvairiausios. Žiūrovas gali pagalvoti, kad tarp epizodu netgi nėra siužetinio ryšio. Iš dalies tai tiesa: dauguma serijų pasakoja apie “atskirai paimtus” nepaaiškinamus reiškinius, o kai kurias iš jų netgi galima pavadinti juokingomis – tačiau jos irgi yra tos “firminės” serialo atmosferos dalis.

“X-Failų” populiarumas pradėjo kilti lyg ant mėlių, žiūrovų skaičius nesuskaičiuojamai augo, ir po labai sėkmingo pirmojo sezono, pasirodė dar aštuoni. O juk serialo pradžioje Karteris ruošiesi nufilmuoti tik 50 serijų. Per visą savo ilgą istoriją, “X-Failai” yra gavę daugybę prestižinių apdovanojimų, tame tarpe ir “Auksinį Gaublį” – už geriausią draminį serialą.

Kovoje už teisingumą

Pagrindiniai serialo herojai – Federalinio Tyrimų Biuro agentai, dirbantis nepaaiškinamų reiškinių skyriuje.

Fox Mulder (David Duchovny) – ištikimas kovotojas už teisingumą, kuris neabejoja, kad vyriausybė slepia visą tiesą nuo žmonių, todėl tą tiesą jis ir stengiasi išaiškinti. Jo jaunesniąja seserį pagrobė ateiviai, tiesiai prieš jo akis. Psichologas pagal išsilavinimą, Malderis pradžioje sėkmingai tyrė bylas susijusias su maniakais ir sieriniais žudikais, tačiau veliau perėjo į kitą skyrių ir pradėjo dirbti su slaptom bylom. Jo darbo kabinetas lūžta nuo NSO nuotraukų, o siena puošia plakatas su užrašu “I want to believe” (ši fraze tapo kultine). Namų kompiuterio slaptažodis – “Nepasitikėk nekuo”. Bijo ugnies ir kiekvieną naktį sapnuoja košmarus. Pesimistas, visą savo laiką skiria darbui.

Dana Scully (Gillian Anderson) – Mulderio partnerė ir visiška jo priešingybė. Materialistė, paskirta dirbti su Mulderiu tam, kad “pažvelgti į jo darbą, iš mokslinės pusės”. Ji visada skeptiškai žiūrėjo į partnerio hipotezes apie moksliškai nepaaiškinamas jėgas. Tačiau, per ilgus darbo metus Skali pradeda tikėti, ir galų gale pripažįsta, kad Mulderis yra teisus.

Walter Skinner (Mitch Pileggi) – FTB direktoriaus pavaduotojas, tiesioginis Mulderio ir Skali viršininkas, kuris dažnai yra tiesiog pėstininkas slaptųjų organizacijų žaidime.

John Jay Doggett (Robert Patrick) - specialus FTB agentas, paskirtas į “X-Failų” skyrių. Pirma kart pasirodė aštuntajame sezone, kad agentą paslaptingai pagrobė agentą Mulderį. Iki FTB John’as tarnavo jūrų pajėgose, o taip pat detektyvu policijoje. Netiki nei į ateivius, nei į nepaaiškinamus reiškinius.

Paskutinė serija pasirodė 2002 metais, pavadinimu “Tiesa”. Bet ar tai pabaiga? Tikrai ne. 2008 metais, liepos 24 d.(Lietuvoje žada 25 d.) pasirodys antrasis “X-Failų” kino filmas – X Files 2. Laukiu jo labai.

“X- Files” internete:
foxhome.com/xfilesportal – oficialus tinklapis

Parengta pagal en.wikipedia.org ir “МИР ФАНТАСТИКИ”

Rašytojai: Jules Verne (Žiulis Vernas)

Daugiau negu prieš šimtą metų jis papasakojo apie povandeninius laivus, skraidančias mašinas ir netgi apie žmonių kelionę į Mėnulį – ir darė tai taip įtikinamai, kad jo knygos buvo panašios ne į pramoginę fantastiką, o į tikrą mokslinį darbą. O tuo tarpu autorius netgi neturėjo inžinieriaus ar techniko išsilavinimo. Jo gyvenime nebuvo nuotykių. Jis amžinai sėdėjo bibliotekose; dirbo lėtai, netgi skausmingai, perrašinėdamas visus skyrius po septynis-devynis kartus. Autorius iš anksto rinkdavo mokslinę medžiagą savo istorijoms, ir po šimtus kartų tikrindavo smulkiausias istorijos detales tam, kad, pasak jo paties, “.. netgi meno žalai, tačiau mano plunksna neparašė nei vienos istorijos, kurios nesuprastų vaikai..”

1863 metais, sausio 31 dieną, Prancūzijos knygynuose pasirodė nedidelė knygutė, kurioje buvo pasakojama apie daktaro Fergiusono kelionę per Afriką – tiksli, su detaliu aplinkos aprašymu, nuorodom į ilgumą ir platumą. Visi buvo suintriguoti – kas tai? Tiesa ar išgalvota istorija? Dienraštis “Le Figaro” siūlė pirmąjį variantą, juk “.. netgi ne visi rimti moksliniai darbai buvo dokumentuojami taip tiksliai”. Knyga vadinosi “Penkios dienos oro balionu”, o jos autoriumi buvo niekam nežinomas Žiulis Vernas.

Kelias į žvaigždes

Žiulis Gabrielis Vernas (1828 vasario 8 – 1905 kovo 24) – tiesiog neįtikėtinas išgalvotų kelionių autorius. Kelionių, kurios įdomios ir paaugliams, ir suaugusiems. Jį, kartu su Herbertu Welsu, vadina “mokslinės fantastikos tėvu”. Šis rašytojas visada buvo populiarus – ir netgi kitose šalyse jį pažinojo geriau, negu jo tėvynėje, Prancūzijoje. Tačiau ar mes tikrai viską žinome apie Žiulį Verną?

Žiulis buvo pirmasis advokato iš Nanto, Pjero Verno sūnus. Vasara, Vernų šeima persikraustydavo į namą užmiestyje, netoli Atlanto vandenyno. Žiulis mėgo vaikščioti vandenyno krantu – ten, kur buvo uosto dokai ir bokštai. Gali būti, kad būtent šie vaikiški įspūdžiai ir “perjungė” jį į tas nuostabias keliones.

Mokykloje jis mokėsi Lotynų kalbos, o kada jaunuoliui sukako 20 metų, tėvas jį nusiuntė į Paryžių, tam, kad jis taptų advokatu. Ši profesija buvo tradicine jų šeimoje. Tačiau šio jaunuolio likimas susiklostė visiškai kitaip. Jis susipažino su Aleksandru Diuma (jaunesnysis tapo jo draugu iki gyvenimo pabaigos, vyresnysis padėjo žengti pirmuosius žingsnius literatūroje) ir susidomėjo teatru, pradėjo kurti mažas pjeses.

Tuo pačiu, Vernas dirbo ir žurnalistu, rašydamas pastabas mokslinėms temoms. Sau jis pradėjo rinkti įdomių mokslinių faktų kartoteką, kuri veliau peraugo į užrašų ir ištraukų iš laikraščių kolekciją. Visiškai netikėtai kartoteka tapo romanu “Penkios dienos oro balionu”, kurį, dėka laimingo atsitikimo, pastebėjo leidėjas Pjeras Hetcel’is.

Verno ir Hetcel’io bendradarbiavimas truko 25 metus, o po leidėjo mirties, autorius sudarė sutartį su jo sūnumi. Bendradarbiavimas atnešė Vernui pasaulinę šlovę. Hetcelyje Vernas pamatė idealų leidėją ir redaktorių, o tas Verne – idealų rašytoją, sukūrusi naują žanrą “fantastika jaunimui”.

Nuo 1863 iki 1907 metų Hetcel’is išleido 58-is Verno romanus. Vernas greitai praturtėjo ir tapo turtingu (nors ir labai talentingu) aristokratu. Su savo jachta “Sen-Mishel” jis perplaukė visą Viduržemio jūrą, pervažiavo pusė Europos, ir pabuvojo netgi JAV.

Atrodytų tikra sėkmė? Tačiau amžių sandūroje rašytojo gyvenimas pradėjo byrėti. 1886 metais, psichiškai nesveikas Verno sūnėnas, šauna į jį ir pataiko į koją. Kulką taip ir nepavyko ištraukti, ir žaizda kasdien pūliuoja vis labiau. Veliau miršta Hetcel’is. Vernas apanka, tačiau vistiek bando dirbti, diktuodamas istorijas iki pat savo mirties nuo diabeto 1905 metų, kovo 24 d.

Rašytojo mįslė

Tų laikų leidėjai negalėjo suprasti – kokia yra Žiulo Verno paslaptis? Jo romanuose nėra nei vienos meilės siužeto linijos. Vernas rašo tik po porą romanų į metus, ir kiekvieną kartą ties jo nauja knyga nusitiese eilės. Ir kodėl jo pranašystės visada išsipildo?

Stipriausia Žiulio Verno knygų savybė – tikslumo ir pateikimo gražumo susiliejimas. Veiksmas vyksta nuo pat pirmųjų romanų puslapių. Įtraukiantis veiksmas vyksta su tam tikrom pertraukom, per kurias išdėstomi įvairus faktai – geografiniai, moksliniai, istoriniai. Pabaiga visada netikėta, bet visai logiška. Pats Vernas apie tai sakė, kad “Jeigu skaitytojas sugeba nuspėti kuo viskas baigsis, tokią knygą net neverta būtų rašyti”.

Admirolas Ričardas Berd’as, prieš pat savo kelionę į Šiaurės ašigalį, pasakė: “Keliauju ten tik dėka Žiulio Verno”. Pirmasis pasaulyje batiskafas buvo sukurtas tik dėl to, kad Viljamas Bibas vaikystėje perskaitė “20000 mylių po vandeniu” ir susidomėjo povandeniniu pasauliu. Rejus Brėdbėris pasakė: “.. mes visi, vienaip ar kitaip, Žiulio Verno vaikai”. Ir jis yra visiškai teisus..

Parengta pagal “МИР ФАНТАСТИКИ” ir en.wikipedia.org

Rašytojai: Algis Budrys

“Aš esu rašytojas. Profesionaliai esu daręs daugelį dalykų – kai ką susijusio su rašymu, kai ką visiškai ne. Tačiau nuo aštuonerių metų aš arba buvau mokslinės fantastikos ar fantasy rašytojas, arba norėjau juo būti” – teigia mūsų tautietis JAV fantastas Algis Budrys. Jo vardas yra įtrauktas į 25 žymiausių XX a. antros pusės rašytojų fantastų sąrašą, jo biografija ir kūrybos analizė pateikta Charles Platt knygoje “Kas rašo mokslinę fantastiką” (šalia I.Asimovo ir kitų 30-ties geriausių fantastų), jo kūriniai – pripažinta mokslinės fantastikos klasika, jo kūryba minima ne viename kritiniame straipsnyje, ne vienoje fantastikos problemas gvildenančioje knygoje…

Gyvenimo pradžia

Rašytojo senelis buvo užsitarnavęs tam tikrą padėtį carinės Rusijos valstybės tarnyboje, tad ir savo sūnų jis įtraukė į imperijos biurokratinę mašiną. Revoliucija būsimo rašytojo tėvą užklupo Vladivostoke. Į Lietuvą jis grįžo po trejų metų ilgų klajonių po Kiniją ir kitas šalis, su daugybe šautinių ir kardo kirčių žaizdų, vos nemiręs nuo vidurių šiltinės. 1927 m. Budrio tėvas kaip Lietuvos diplomatas ėmė tarnauti Rytų Prūsijoje. Čia 1931 m. ir gimė Algirdas Jonas Budrys.

1936 m. Budrių šeima emigravo į JAV. Rašytojo tėvas atstovavo nepriklausomos Lietuvos vyriausybę tremtyje, ir jis kurį laiką dirbo tėvo padėjėju. Tėvas sūnų auklėjo patriotizmo dvasia. Jis nuolat kartodavo: “Aš išlaisvinau Klaipėdą, tu išlaisvinsi Vilnių” (Budrio tėvas vadovavo Klaipėdos sukilimui). Tai tapo Budrio gyvenimo pareiga. Tas faktas, kad jis buvo susiję su emigracine vyriausybe, manau, yra “kaltas” dėl to, kad sovietmečiu mes negalėjome susipažinti su rašytojo kūryba, nors Budrys Vakaruose buvo laikomas neblogesniu apsakymo meistru už Robertą Šeklį.

A.Budrys studijavo Majamio ir Kolumbijos universitetuose, dirbo įvairų darbą. Pirmąjį fantastinį apsakymą jis perskaitė būdamas 8 metų ir netrukus nusprendė, jog rašyti fantastiką – nuostabus dalykas. Jis galvojo, jei žmogaus pavardė išspausdinta “Planet Stories” ar “Thrilling Wonder Stories” žurnaluose, pasaulis jam dovanoja rolsroisus ar namus Kalifornijoje. Jis manė, kad turintys automobilius ar namus yra to verti.

Kūrybos pradžia

Pirmasis rašytojo apsakymas “Aukštas tikslas” (The High Purpose) pasirodė Dž. Kempbelo (John W.Campbell) redaguojamame žurnale “Astounding Science Fiction” 1952 m. Peršokti aukštai Kempbelo iškeltą rašytojams fantastams keliamų reikalavimų kartelę pavykdavo toli gražu ne kiekvienam. Antrąjį apsakymą Algis Budrys pardavė “Galaxy Science Fiction” žurnalui, trečiąjį – “Space Science Fiction”. Visi trys apsakymai buvo parduoti per 3 savaites. Tam didele dalimi pasitarnavo Frederik Pohl, tuo metu dirbęs jaunojo rašytojo literatūros agentu.

Kurį laiką Budrys gyveno “Space” žurnalo redaktoriaus Lester del Rey bute. Per 9 mėnesius šis ne mažiau žymus už Dž.Kempbelą redaktorius, rašytojas ir daugelio rinkinių sudarytojas perteikė Budriui rašymo meno pagrindus, kurie fantastui padėjo tapti tikru rašytoju.

A.Budrys dirbo nepaprastai daug, jį apėmė tikras įkvėpimas: kartais per dieną parašydavo du publikavimo vertus apsakymus! Tad nenuostabu, kad kurdamas “humanitarinės” pakraipos socialines problemas keliančius apsakymus A.Budrys labai greitai prasimušė į žanro lyderius. Įvairiuose žurnaluose publikuojami jo kūriniai, pasirašyti pseudonimais: David C. Hodgkins, Ivan Janvier, Paul Janvier, Robert Marner, William Scarff, John A. Sentry, Albert Stroud ir (bendradarbiaujant su Jerome Bixby) Alger Rome.

A. Budrio pirmojo romano istorija ilga. 1954 m. pasirodė sutrumpinta romano versija, pavadinta “Netikra naktis” (False Night). Papildytas naujais epizodais romanas “Kažkas nemirs” (Some Will Not Die) išspausdintas 1961 m. Romane vaizduojama maro nusiaubta Amerika. Globalinės katastrofos ištikto pasaulio vaizdavimas – viena populiariausių fantastikos temų, kuriai pradžią davė M.Šeli romanas “Paskutinis žmogus” (1826 m.).

Kitas rašytojo romanas “Kas?” (Who?), pasirodęs 1958 m., pelnė rašytojui neregėtą pasisekimą. Jo leidimas kartojamas ir šiandien. Šio politinio trilerio herojus – mokslininkas-kiborgas, kurį, įtariama, po avarijos pakeitė Tarybų Sąjungos specialistai. Jį rusų mokslininkai “surinko iš dalių”, o veidą uždengė geležine kauke. Detektyvinis siužetas sėkmingai susipina su autoriaus filosofiniais apmąstymais apie žmogaus identitetą.

Neretai A.Budrio herojai turi prototipus. Štai romane “Kas?” pulkininkas Azarinas – rašytojo tėvas. “Kas?” 1974 m. buvo ekranizuotas (režisierius Jackas Goldas), tačiau filmo pastatymas nebuvo vykęs.

Romane “Nukritęs fakelas” (The Falling Torch) vaizduojama herojiška žmonių kova su ateiviais. Kritikai šiame romane įžvelgia autobiografinių motyvų, nes grobikų iš kosmoso okupuotą Žemę nesunku sutapatinti su Lietuva. Pats autorius tai neigia, tvirtindamas neturėjęs jokių politinių ambicijų.

Šlovę rašytojui atnešė 1960 m. pasirodęs romanas “Šelmis Mėnulis” (Rogue Moon). Jis laikomas mokslinės fantastikos klasika. Kūrinio paviršiuje – nuotykiai ateivių sukurtame labirinte, kurį žmonės aptiko Mėnulyje, o giliau – daugybė simbolinių ir mitologinių motyvų. Romane pavaizduotos fantastinės idėjos buvo sėkmingai vystomos kitų žymių fantastų kūriniuose.

1961 m. “Šelmis Mėnulis” buvo tarp kandidatų gauti Hugo premiją romanų kategorijoje, tačiau premija buvo skirta Walterio M. Millerio romanui “Kantata Leibovičiui

Į fantastikos kūrėjų gretas A. Budrys grįžo 1977 m. su romanu “Michaelmas” (Michaelmas), kuriame vaizduojama netolima ateitis. Televizijos apžvalgininkas Michaelmas patobulinto kompiuterio dėka ne tik stebi įvykius pasaulyje, bet ir kuria juos. Knygoje reljefiškai vaizduojama neoficialaus pasaulio valdovo asmenybė bei jo techninis pagalbininkas Domino, kontroliuojantis visus planetos kompiuterinius tinklus. “Michaelmas” prisidėjo prie naujos krypties – kiberpanko – atsiradimo.

Paskutinė rašytojo knyga “Sunkus nusileidimas” (Hard Landing) pasirodė 1993 m. Joje pasakojama apie įvairiais pavidalais žmonių visuomenėje užsimaskavusius ateivius.

Iš viso A.Budrys yra parašęs 8 romanus, išleidęs 3 savo apsakymų rinkinius. Rašytojas fantastų gretose laikomas vienu geriausių stilistų. Labai nedaug trūko, kad jo “Šelmis Mėnulis” ir “Michaelmas” gautų prestižiškiausią “Hugo” premiją.

Žurnalai

A.Budrys gerai žinomas ne tik kaip kūrėjas, bet ir kaip apžvalgininkas bei kritikas, nes nuo 1965 m. reguliariai rašo aštrias knygų recenzijas “Galaxy” bei “Magazine of Fantasy and Science Fiction” žurnalams. Jo straipsniai ir esė, o taip pat knygų recenzijos išleistos atskiromis knygomis.

1993 m. sausį pasirodė A.Budrio redaguojamas žurnalas “Tomorrow Speculative Fiction”. Tai buvo naujas iliustruotas mokslinės fantastikos, fantasy ir siaubo leidinys. Keletą metų gyvavęs žurnalas vėliau buvo perkeltas į Internetą ir tapo vienu pirmųjų elektroninių žurnalų pasaulyje.

Daug energijos A.Budrys atidavė L. Rono Hubbardo projektui “Ateities rašytojai”: buvo konkurso žiuri komisijos narys, sudarinėjo rinkinius, redagavo kūrinius. Po kelerių metų pertraukos rašytojas vėl dirba šiame konkurse. Jis perskaito visus į konkursą atsiųstus darbus (o jų skaičius siekia kelis šimtus!) ir būtent jis nulemia tolesnį jų likimą – atrenka kūrinius, siunčiamus kitiems žiuri komisijos nariams, kurie nustato prizines vietas. Konkursas skelbiamas nuo 1983 m. ir apima ne tik apsakymų žanrą, bet ir grafikos darbus. Už geriausią metų apsakymą skiriama 5000 dolerių piniginė premija. Konkurso nugalėtojai kviečiami į savaitės trukmės kūrybinį seminarą, o apsakymų, įtrauktų į rinkinį, autoriai gauna honorarus. Beje, šiame konkurse gali dalyvauti ne tik amerikiečiai. Piešinių grupėje prizines vietas yra pelnę Rusijos ir Ukrainos atstovai.

Lietuva

A.Budrys nėra užsidaręs ir mielai bendrauja su fantastikos mėgėjais. Jis ne kartą yra dalyvavęs įvairiuose fantastikos mėgėjų forumuose, vadinamuose konventais, o 1999 m. garbės svečiu buvo didžiausiame Lietuvos fantastikos mėgėjų renginyje “Lituanicon”. Tokio garbingo svečio sulaukta pirmąkart. Rašytojas pasakė kalbą, atsakinėjo į klausimus.

Viešėdamas Lietuvoje A.Budrys su žmona Edna aplankė gimtinę, tėvo išlaisvintą Klaipėdą. Žavėjosi naujais pastatais, gerai sutvarkytais keliais, bet nurodė dar daug taisytinų dalykų. Paklaustas apie kūrybinius planus, A.Budrys prisipažino rašantis romaną, kuriame vaizduojami įvykiai apims laikotarpį nuo 2000 iki 3000 metų.

Lietuvių kalba kol kas tebuvo pasirodęs tik vienas apsakymas “Tūnantys prieblandoje” žurnale “Kaukas” (1991 m. Nr.1) ir apsakymų rinkinyje “Užslinks naktis”. Džiugu, kad “Vagos” leidykla jau išleido A.Budrio romaną “Šelmis Mėnulis”. Nors rašytojas norėjo, kad romanas vadintųsi “Mirties mašina” – labiau atitinka knygos esmę.

Šiuo metu rašytojas su žmona gyvena Evanstone, Ilinojaus valstijoje, džiaugiasi savo išaugintais sūnumis ir parašytomis knygomis.

Parengta pagal: G.Beresnevičius. Algis Budrys. – www.fantastika.lt

Pasauliai: Terminator (Terminatorius)

Pasaulio pavadinimas: Terminatorius
Pasaulio atsiradimas: 1984 mūsų eros metai
Kūrėjas: James Cameron
Pasaulio pasirodymas: filmai
Pasireiškimas: literatūra, komiksai, kompiuteriniai ir stalo žaidimai, žaislai

Terminatoriaus pasaulis – tai plonas realybės siūlelis, egzistuojantis dviejose laiko pasauliuose. Praeitis nulemia ateitį, bet ar ateitis gali nulemti praeitį? Vienas mažas žingsnis praeityje gali pakeisti visą ateities pasaulį, kuriame mūsų laukia karas su žiauriomis mašinomis. Ir apie tai žino tik keletas žmonių, kurie ir turi susikauti su atsiųstom žudymo mašinom.

Terminatoriaus pasaulis, sukurtas genijaus James’o Cameron’o, išties nepaprastas. Negalėčiau pasakyti, kad šis pasaulis yra absoliučiai originalus ir atsirado iš tuščios vietos. Laiko kelionių, robotų maišto ir žmonijos gelbėjimo tema buvo žinoma dar prieš pasirodant pirmajam filmui. Pirmuoju tokio tipo filmais galima įvardinti filmą “Kiborgas 2087″ ir SF serialą “Išorės riba”. Pats Cameron’as neigia bet kokius ryšius su šias filmais, tačiau manau, kad šie filmai kažkiek bet visgi buvo režisieriaus įkvėpimo šaltiniai.

Bilietas į vieną pusę

“Terminatoriaus” pasaulis, kaip tai be būtų keista, gimsta ateityje, o tęsiasi jau praeityje. Dvidešimto amžiaus viduryje, elektronikos ir kibernetikos virtuozai sukūrė dirbtinį intelektą. Naujiena iš karto suskubo pasinaudoti JAV karininkai, kurie dirbtinį intelektą pavadinimu Skaynet prijungė prie šalies gynybinių sistemų. 1997-ų metų rugpjūčio 29 d. superkompiuteris tapo mąstančia asmenybe, ir žmonės pabandė jį atjungti. Tačiau Skaynet paleidžia branduolines galvutes į Rusiją, dėl ko ir prasidėjo branduolinis karas, nusinešęs 3 mlrd. aukų. Karui pasibaigus Skaynet pradeda masinę robotų-žudikų gamybą. Pagautus išgyvenusius žmones suvarydavo į stovyklas, kur jiems buvo atliekami įvairus eksperimentai.

Tačiau atsirado žmogus, sugebantis laužyti stovyklų elektrines tvoras ir naikinti robotus. John’as Conor’as tapo Pasipriešinimo lyderiu ir sukėlė žmones karui. Praėjus keletai karo metų, žmones įgavo pranašumą prieš Skaynet’ą ir jo armiją. Tada kompiuteris žengė paskutinį žingsnį – laiko mašinos pagalba į ateitį nusiuntė tris robotus-terminatorius, kurių užduotis buvo neleisti atsirasti potencialiam pavojui. Tuo tarpu Pasipriešinimas nusiuntė savus žmones saugoti Conor’ų šeimą. Pirmasis terminatorius T-800 turėjo sunaikinti John’o mamą iki jam gimstant, tačiau jo sumanymas žlugo. Antrojo terminatoriaus T-1000 užduotis buvo nužudyti jaunąjį John’ą. Tačiau ir jam nepavyko. Trečiasis terminatorius, pats tobuliausias modelis, turėjo sunaikinti John’ą prieš prasidedant Trečiajam Pasauliniam Karui, bet ir vėl Johnui pasprukti.

Jaunasis John’as Conor’as, jo motina ir T-800 sugebėjo sunaikinti visą medžiagą apie elektroninės mikroschemos kūrimą – Skayneto prototipą. Tačiau, kaip paaiškėjo veliau, jie tik atitolino karą. Vyriausybė atstatė sunaikintus duomenys, ir slaptame centre “X” buvo sukurta naują Skaynet versiją, kuri buvo aktyvuota 2004 metų birželio 24 dieną 18 h 18 min. taip prasidėjo Trečias pasaulinis karas, kurio eiga jums jau žinoma.

Savo likimo kūrėjai

Pasaulį kuria jo herojai, busimieji gelbėtojai ir jų draugai. Be abejonės, pagrindiniu visų “Terminatorių” herojumi visiems laikams liks terminatorius, tačiau reikia paminėti ir gyvus žmones, kuriu dėka šis pasaulis tapo pilnesnis.

Sarah Connor (Linda Hamilton) – busimojo Pasipriešinimo lyderio, John’o Connor’o motina. Gimė 1965 metais, iki 1984 m. gyveno Los Andžele ir dirbo padavėja “Storulio Bobo Restorane”. Jos gyvenimas kardinaliai pasikeitė, kai jos gyvenime pasirodė terminatorius, kuris buvo pasiustas nužudyti ją. Kyle’o Reese’o pagalba jai pavyko išsigelbėti. Sahra įsimylėjo savo gelbėtoją, ir būtent jis tapo jos sūnaus John’o tėvu. Po nepavykusio pasikėsinimo į korporaciją “Cyberdein”, 1993 metais ją paguldo į Paskadero psichiatrinę ligoninę. Tik praėjus keletai metų jai pavyksta iš ten pabėgti. Po “Cyberdein” sunaikinimo, Sahra ir John’as pabėgą į Meksiką. Po trijų metų ji miršta nuo leukemijos.

Kyle Reese (Michael Biehn) – John’o Connor’o tėvas. Gimė 2007 metais, tarnavo armijoje, veliau tapo seržantu Pasipriešinime. 2029 metais Kyle’as buvo nusiustas į praeitį su labai svarbia misija – išgelbėti Sahr’ą Connor. Praėjus keletai dienų Kyle’as išgelbėja Sahr’ą ir žūsta kovoje su teminatoriumi.

John Connor (Edward Furlong, Nick Stahl) – žmonių Pasipriešinimo prieš robotus lyderis. John’as gimė 1985 metais vasario 28 d.. Nuo 1993 metų, kai jo mamą Sarah’ą Connor paguldė į psichiatrinę ligonine, gyveno Los Andžele su patėviais – Janelle ir Todd Voight. Po korporacijos “Cyberdein” sunaikinimo 1994 metais kartu su motina pabėga į Meksiką. Po motinos mirties John’as grįžta į Los Andželą. Neturėdamas darbo, telefono ir namų, Connor’as tampa nieku. Nuo branduolinio sprogimo jam pavyksta išsigelbėti pasislepiant bunkeryje. Po branduolinio karo jis vedė žmones į kovą prieš mašinas.

Terminatorius internete:

www.terminatorfiles.com – tinklapis apie Terminatorių.

www.schwarzenegger.com – oficialus Arnoldo Schwarzenegger’io puslapis

Parengta pagal “МИР ФАНТАСТИКИ” ir imdb.com

Filmai: Akira

Akira
Akira
1988 metai

Režisierius - Katsuhiro Otomo
Prodiuseriai – Shunzo Kato, Yoshimasa Mizuo, Ryohei Suzuki
Scenarijaus autoriai – Katsuhiro Otomo, Izo Hashimoto
Operatorius – Katsuji Misawa
Kompozitorius – Shoji Yamashiro
Vaidina – Mitsuo Iwata, Nozomu Sasaki, Mami Koyama, Tessho Genda, Hiroshi Otake, Koichi Kitamura, ir kt.

Animacinis Katsuhiro Otmoto šedevras Akira tapo apokaliptinės mokslinės japonų fantastikos viršūne. Siužetas gana paprastas: chaotiškoje Naujojo Tokijo ateityje (dabartinio Tokijo, sugriauto dėl paslaptingo kataklizmo XX a. pab. vietoje) paauglys Kaneda, motociklininkų gaujos narys, sutinka buvusį geriausią savo draugą Tetsuo, pavirtusį telepatu žudiku. Jis be didelio noro įsitraukia į teroristų, ieškančių dar galingesnio telepato Akiros, grupelę.

Apokalipsę Otorno talentingai susiejo su nepatenkintų paauglių įniršiu, nes paaugliui bet kokios emocijos yra apokaliptinės. Dabar įsivaizduokite paauglį, turintį telekinetinių galių, augančių kartu su jo emocijomis. Įsivaizduokite, kad šis vaikinas yra pats pikčiausias ir šlykščiausias iš visų kada nors sutiktų niekšų. Pagalvokite apie visa tai ir apie pačias įspūdingiausias griovimo scenas, kokias tik galite įsivaizduoti, ir tuomet suprasite, kas vaizduojama šiame filme. Veržlūs Akiros veiksmai viršija 320 km/h greitį. Nors sudėtingi idėjų ir metaforų nagrinėjimai, jaudinantys dvasios tyrinėtojus japonus, pateikti gana saldžiai, tačiau akivaizdu, kad jiems nerimą kelia visuomenės problemos, trūkumai ir nuolatinis kareivių veržimasis į valdžią. Todėl nenuostabu, kad priešišką šio pasakojimo jėgą simbolizuoja nusikalstami paaugliai motociklininkai, galintys tapti revoliucionieriais arba kariškiais.

Pirmiausia Akiros istorija remiasi visuomenės baime – ji bijo laukinio, nekontroliuojamo ir chaotiško jaunimo. Tetsuo – tai paskutinis galingas paaugliškų troškimų blyksnis, pasireiškiantis įvairiausiomis formomis, todėl vyriausybė ir armija bijo paslaptingo Akiros, visiems laikams įstrigusio vaikystėje. Būtent paaugliai vykdo nepaprasto masto griovimus, verčiančius prisiminti bombas, numestas ant Japonijos Antrojo pasaulinio karo metais, ir išnaikinimo baimę.
AT

Rašytojai: Robert Heinlein

Liudvikas XIV sakė: “Valstybė – tai aš”. Salvadoras Dali sakė: “Siurrealizmas – tai aš”. Mano šiandienos herojus galėtų pasakyti: “Fantastika – tai aš”. Galėjo, tačiau nepasakė. Juk visas mokslinės fantastikos pasaulis stovi ant trijų “banginių”: Aizeko Azimovo, Artūro Klarko ir Roberto Heinleino.

Heinleinas – tai ne tik pavardė, bet ir visa istorija. Didžiulis pasaulis, kurio dėka užaugo ne viena fantastikos mėgėjų karta. Sutikite: kareivis, politikas, nudistas, filosofas ir tiesiog puikus rašytojas.

Gyvenimo istorija

Robert Anson Heinlein (1907m. liepos 7d – 1988m. gegužės 8d.) buvo pirmasis žmogus, gavęs SFWA Grand Masters (Amerikos Fantastikos Rašytojų Asociacija, Nebula apdovanojimų teikėja) ir pirmasis fantastas, kurio darbai buvo spausdinami bendrojo profilio žurnaluose, pavyzdžiui, The Saturday Evening Post (1940-ųjų pabaiga).

Heinleinas gimė Butler miestelyje (Missouri valstija), tačiau jau po dviejų mėnesių jo šeima persikėlė į Kansas City. Jo tėvas Reks’as Aivaras buvo buhalteris, o mama Bem Lil prižūrėjo 7 jų vaikus (Robertas buvo pats jauniausias).

Koledže Heinleinas svajojo tapti astronautu – jis perskaitė visas bibliotekoje buvusias “kosmines” knygas, savarankiškai mokėsi fizikos ir matematikos. Jo literatūriniais idealais tapo Markas Tvenas, Edgaras Berouzas, Žiulis Vernas ir Herbertas Velsas.

Baigęs koledžą, Robertas įstojo į Karinę Jūrų Pajėgų Akademiją, tarnavo jūros laivyne, gavo leitenanto laipsnį, susirgo tuberkulioze, išėjo iš laivyno, vedė, išsiskyrė, vėl vedė. Jo antrąja žmona tapo Leslyn Macdonald – kairiųjų pažiūrų moteris, kuri labai stipriai paveikė politines Heinleino pažiūras.

Prasidėjo Didžioji Depresija. Robertas ėmėsi bet kokio darbo. Jis pasidavė į politiką, balotiravosi į Kalifornijos valstijos asamblėją, tačiau patyrė pralaimėjimą. Gyvenimas vis nesisekė, ir Robertas jau buvo ties skurdo riba. Tačiau atsitiko stebuklas: Heinleinas parašo apsakymą nedideliam literatūriniam konkursui, ir jį išspausdina legendinis John W. Campbell.

Už keturių dienų rašytojo darbą Robertas gauna 70 dolerių – tiems laikams, tai geri pinigai. Jis galutinai apsisprendžia kokiu darbu jis dabar užsiims ir per keletą metų tampa profesionaliu rašytoju.

Kūryba

Iš viso Heinleinas parašė 114 kūrinių, iš jų daugiau negu 50 romanų. Pirmasis romanas “For Us, The Living: A Comedy of Customs“ buvo parašytas 1939 metais, ir iki pat 2003 m. buvo laikomas dingusiu.

Koks yra “ankstyvasis Heinleinas”? Tai išradingos, techniškai šviežios ir gerai apmąstytos originalios mokslinės idėjos, energingi, protingi herojai, o taip pat aforizmų, slengo ir inžinierių kalbos lengvai skaitomas mišinys.

Vizitinė jaunojo Heinleino kortelė – nebaigta “Future History” serija. Visi serijos apsakymai buvo surinkti rinkiniuose “Praeitis per ateitį” (nuo 1939 iki 1951) ir romane “Orphans of the Sky”.

Savo karjeros pradžioje jis rašė įvairiausias knygas: “Blowups Happen” (Atominės Elektrinės sprogimas), “The Man Who Sold the Moon” (komerciniai skrydžiai į kosmosą), “The Green Hills of Earth” (romantinė kosminė istorija), “If This Goes On—” (religinė anti utopija). Heinleinas rašė apie nemertingumą (“Methuselah’s Children”), paranoją ir ksenofobiją (“Sixth Column”), keliones laiku (“By His Bootstraps”).

Per keletą dešimtmečių rašytojas sukūrė seriją iš 12 knygų, kurios laikomas jo kūrybos auksu: “Rocket Ship Galileo”, “Space Cadet”, “Red Planet”, “Farmer in the Sky”, “Have Space Suit—Will Travel” ir kt. Jis kūrė ir universalius “vaikiškus-suaugusius” darbus: “The Puppet Masters” (apie ateivių įsiveržimą į Žemę), “Farnham’s Freehold”, “The Door into Summer” (kelionės laike), o taip pat skandalingąjį “Starship Troopers”, kurio dėka daugelis jo kolegų apkaltino Robertą fašizmu ir militarizmu.

Pačiu įžymiausiu rašytojo romanu tapo “Stranger in a Strange Land” – “hipių knyga”, “Seksualinės revoliucijos Biblija” ir pirmasis fantastinis darbas, užėmęs pirmąją vietą JAV perkamiausių knygų sąraše.

Heinleinas buvo fantastikos Sokratas. Jis mėgo “žaisti” su skaitytoju, rašydamas uždraustom temom ir apžaisdamas juos pačiose neįtikėtinose situacijose – rimtai, ir tik su jam būdinga ironija.

Mylimiausias Heinleino rašytojas Markas Tvenas karta pasakė, kad “amžinos knygos gyvoja tik 30 metų”. Apie Heinleino knygas šito pasakyti negalėtum. Paradoksalu – “kosminė” fantastika, parašytą dar pirmųjų kosmoso skrydžių metų, iki šiol laikoma lyg būtų parašyta tik vakar.
Autorius teigė, kad viskas kas geriausia žmoguje siekia žvaigždžių, o visa kita pasilieka čia. Žemėje liko jo pelenai, nubarstyti vandenyne. O kažkur ten, amžinoje visatos tuštumoje, gyvuoja Heinleino istorijos – istorijos apie žmones, svajojančius apie kosmosą, laisve ir meile.

Roberto Heinleino romanai, kurios verta perskaityti:
1. The Puppet Masters, 1951
2. Double Star, 1955
3. Tunnel in the Sky, 1955
4. Citizen of the Galaxy, 1957
5. The Door into Summer, 1957
6. Have Spacesuit — Will Travel, 1958
7. Starship Troopers, 1959
8. Stranger in a Strange Land, 1961
9. Glory Road, 1963
10. Orphans of the Sky, 1963
11. The Moon Is a Harsh Mistress, 1966
12. Friday, 1982

Filmai: Alien (Svetimas)

Svetimas
Alien
1979 metai

Režisierius – Ridley Scott
Prodiuseriai – Gordon Carroll, David GIler, Walter Hill, Ivor Powell
Scenarijaus autoriai – Dan O’Bannon, Ronald Shussett, Walter Hill
Operatorius – Derek Vanlint
Kompozitorius – Jerry Goldsmith
Vaidina - Tom Skerritt, Sigourney Weaver, Veronica Cartwright, Harry Dean Stanton, John Hurt, Ian Holm, Yaphet Kotto, Bolaji Badejo, Helen Horton
“Oskaras” – H. R. Giger, Carlo Rambaldi, Brian Johnson, Nick Alider, Denys Ayling (specialieji vaizdo efektai)

“Kosmose niekas neišgirs jūsų šauksmo”. Tokia eilutė plakate tapo klasikiniu filmo Svetimas masalu, tačiau kino teatrai aidėjo nuo pasitenkinimo garsų. Priešingai pritrenkiantiems Žvaigždžių karams, Ridley Scottas atgaivino pigius ir baisius kosminius monstrus ir dar pridėjo subtilius bei daug kainavusius vaizdo efektus. Taip jis sukūrė jaudinantį, sukrečiantį mokslinės fantastikos siaubo filmą suaugusiems.

Melancholiško Dano O’Bannono scenarijaus šaknys yra pigūs XX a. 6-ojo deš. niekalai, pavyzdžiui, Baimė anapus kosmoso. Jis jau paiso nusistovėjusių kanonų, kaip filmuose Katė ir kanarėlė arba Dešimt negriukų, tačiau filmo veiksmas perkeltas į kosminį laivą, kur viešpatauja pasibjaurėjimo atmosfera. “Nostromo” yra milžiniškas kosminis laivas su maža, tačiau originalia komanda, kuriai kapitonas Dalas (Tomas Skerrittas) kartu su įžvalgia karininke Ripli (Sigourney Weawer) ir katinu Džonsu. Atsakydamas į pavojaus signalą, laivas randa kitą apleistą kosminį laivą ir keistus kiaušinius. Iš vieno išsirita parazitas, kuris prilimpa prie Keino (Johnas Hurtas) ir sukelia paniką, kai pusryčiaudamas Keinas šaukdamas krinta ant žemės, o iš jo krūtinės išlenda nežinomas gyvis. Baimė sustiprėja iki meno lygmens, o unikalūs vaizdo efektai kartu su kerinčiu metaliniu dizainu, puikia režisūra ir dailininko H. R. Gigerio sukurtu monstru tikrai nusipelnė apdovanojimo “Oskaru”. Monstro kraupumą dar paryškina į statulą panašaus masajų genties šokėjo Bolaji Badejo grakštumas.

Sigourney Weawer iš karto tapo kino žvaigžde – bebaimė, vienintelė gyva likusi filmo veikėja, kovojusi iki pat galo. Filmo pabaigoje ji norėjo nusifilmuoti nuoga, kad parodytų žmogaus trapumą prieš tobulą žudymo mechanizmą, tačiau kino studija “20th Century Fox” uždraudė tai daryti bijodama cenzūros. Filmo tęsinius kūrė žymūs vizualaus stiliaus meistrai, pavyzdžiui, Jamesas Cameronas, Davidas Fincheris ir Jeanas Pierre’as Jeunet.
AE

Daugiau informacijos apie filmo “Svetimas” pasaulį, galite rasti “Fantastikos Enciklopedijoje” skyriuje Pasauliai

Žanrai: Karinė fantastika

Karas! Žmonės kariavo visada. Beveik visi santykių išsiaiškinimai baigdavosi kraujo pralijimu. Pradžioje buvo akmenys ir pagaliai, veliau geniali vieno žmogaus mintis žmonijai padovanojo masinio naikinimo ginklą. Greitai karas persikels ir į kosmosą..

Ilgą kelią teko praeit ir karui literatūroje. Nuo pasakų apie geriausius genties karius iki daugiatomių pasaulinių karų analizės knygų. Tačiau mus domina tik karinė SF.

Karas ar skerdynės?

Pirmiausia susitarkime dėl terminu. Pas mus plačiai pasklidęs terminas “kovinė fantastika”, o vakaruose egzistuoja terminas “military sci-fi” (“karinė SF”). Skirtumas gali pasirodyti labai nedidelis, tačiau jis yra, ir gana nemažas. Juk kovinės fantastikos centre – pati kova, skerdynės, o štai karinė fantastika parodo karą iš visų jo gerųjų ir blogųjų pusių. Kovinių drakonų ar žvaigždžių laivų mūšiai – tik viena pasakojimo dalelė, labai svarbi, tačiau ne pagrindinė. Yra dar politika ir diplomatija, strategija ir taktika, moralė ir etika – štai kur svarbios karo dalis.

Dauguma karinės fantastikos knygų, tai visgi pramoginė fantastika, būtent ta “kovinė”. Tačiau yra ir tokių kūrinių, kurių autoriai nagrinėja rimtas problemas, išgalvotame pasaulyje stengiasi išsianalizuoti karinio konflikto priežastis ir pasekmes. Arba suprojektuoti ateities karų taktiką, parodyti žmogaus elgseną ekstremaliuose situacijose, savo skaitytojams pateikti savo idėjas, pavyzdžiui, antikarines.

Karo geometrija

Pati populiariausia siužetinė schema – karinė epopėja. Tai ne pasakojimas apie tai, kad gerieji vaikinai suspardo blogiečių šiknas. Karinė-fantastinė epopėja – tai visas istorijų rinkinys, supintas į vieną visumą.

Autoriai epopėjas gali rašyti įvairiai, susikoncentruodami ties atskirom pasakojimo detalėm. Tokia detale gali tapti, pavyzdžiui, vieno konkretaus žmogaus likimas (”The War Against the Chtorr” David Gerrold) arba herojų grupė (”Malazan” Steven Erikson). Arba visas apsakymas gali būti papasakotas įvarių personažų akimis ir pan.

Kiti autoriai smulkmeniškai stengiasi aprašyti kiekvieną mažą ar didelį mūšį. Čia reikia paminėti buvusi karininką John Ringo ir jo Posleen War Series. Šią Ringo seriją iš viso galima pavadinti karinės SF pavyzdžiu. Autorius nuostabiai derina visus karinės epopėjos elementus.

Mes kariai, mes šaunuoliai

Karas – istorijos katalizatorius, tačiau ne pati istorija. Tegu apie karo strategiją ir taktiką pasakoja istoriniai darbai, tačiau grožinė literatūra, kartu ir fantastika, dažniausiai susikoncentruoja ties žmogumi. Juk svarbiausia kare – žmonės, jų elgesys, reakcija, jausmai.

Praeito amžiaus viduryje, rašytojas Sesil’is Skott’as Forester’as pasauliui padovanojo pasakojimų seriją apie anglų jūrininką Horacijų Hornblouerį. Per du dešimtmečius, Horacijus padaro neįtikėtiną karjerą Anglijos laivyne. Ši Forester’io schema tapo pavyzdžiu visiems karinės nuotykių literatūros bei fantastikos autoriams. (David Weber – “Honor Harrington”, Lois McMaster Bujold – “Barrayar Cycle”)

Pulkininkas – figūra labai svarbi, tačiau koks gi karas be “gyvos mėsos”? Didelė karinės fantastikos dalis parašyta paprastu kariu asmeniu. (Chris Bunch – “The Last Legion” ir kt.)

10 karinės fantastikos knygų, kurias verta perskaityti:

1. Robert Heinlein – “Starship Troopers”
2. David Gerrold – “The War Against the Chtorr”
3. Steven Erikson – “Malazan”
4. Chris Bunch – “The Last Legion”
5. David Weber – “Honor Harrington”
6. Lois McMaster Bujold – “Barrayar Cycle”
7. John Ringo – “Posleen War Series”
8. Ник Перумов – “Империя превыше всего”
9. Orson Scott Card – “Ender’s Game”
10. Christopher Rowley – “Bazil Broketail”

Parengta pagal “МИР ФАНТАСТИКИ” medžiagą

Filmai: Stalker (Stalkeris)

Stalkeris
Stalker
1979 metai

Režisierius: Andrej Tarkovskij
Prodiuseris: Aleksandra Demidova
Scenarijaus autoriai: Arkadij ir Boris Strugackij (pagal jų romaną Iškyla šalikelėje)
Operatorius: Aleksandr Kniažinskij
Kompozitorius: Eduard Artemjev
Vaidina: Aleksandr Kaidanovskij, Alisa Freindlich, Anatolij Solonicyn, Nikolaj Grinko, Nataša Abramova
Kanų kino festivalis: Andrej Tarkovskij (žiuri prizas)

Kaip ir ankstesnis Andrejaus Tarkovskio filmas Soliaris (1972) Stalkeris sukurtas pagal populiarų Rytų šalyse Arkadijaus ir Boriso Strugckių mokslinės fantastikos romaną Iškyla šalikelėje. Čia ir vėl naudojami paslaptingi žanro požymiai, greičiausiai įsikišus nežemiškoms jėgoms, kurios materializuoja giliai paslėptus neprofesionalų tyrinėtojų troškimus. Filme keliami esminiai klausimai apie humaniškumą, atmintį, norus ir vienatvę.
Bevardėje šalyje (knygoje tai – Amerika) atsirado kažkokia Zona, greičiausiai dėl meteorito smūgio arba nežemiškų būtybių apsilankymo. Šioje Zonoje negalioja fizikos ir geografijos dėsniai. Nors valdžia saugo Zonos ribas norėdama “apsaugoti” per daug smalsius savo piliečius, pagrindinis veikėjas (Aleksandras Kaidanovskis) yra vienas nedidelės ekstrasensų grupelės atstovas, slapta perkeliantis žmones į keistą ir magišką erdvę. Prieš savo žmonos (Alisa Freidlich), kuri rūpinasi fiziškai pažeidžiama, tačiau talentinga savo dukterimi, valią Stalkeris paima su savimi į Zoną du žmones įkvėpimo ieškantį rašytoją (Anatolijus Solonicynas) ir slaptų ketinimų turintį mokslininką (Nikolajus Grinko). Pavojingas ir vingiuojančiais takeliais eina pro aprūdijusiais karinės ekspedicijos liekanas norus išpildančio “kambario” link.
Originalų Strugackių kūrinį būtų buvę galima ekranizuoti ir kaip veiksmo filmą, tačiau Tarkovskio versiją tiksliau būtų pavadinti filmu-atspindžiu. Judėjimas pirmyn Zonoje dažniausiai reiškia dvigubą judėjimą atgal. Daug dažniau keliautojus matome besiilsinčius, o kamera filmuoja juos per atstumą. Ilgus tylos periodus, paryškintus nežemiška muzika ir natūraliais garsais, nuolatos pertraukia įtempti ir paprastai beprasmiai filmo veikėjų ginčai. Zona – tai paslaptinga vieta Žemėje, kur drėgną žalią miško dangą keičia pilni vandens, nešvarūs ir apleisti griuvėsiai, o būrys turbūt juda visai neegzistuojančio kambario link. Kaip ir MGM filme Ozo šalies burtininkas, Zona čia rodoma spalvotai ir sudaro ryškų kontrastą pilkšvai ir vienodai realybei, nors Stalkerio duktė, kuri lyg ir nukentėjo nuo to, kad jos tėvas pasidavė Zonos įtakai, parodyta savo pačios spalvos gamoje, ypač įsimintiname paskutiniame kadre. Čia stebime telekinezinius jos sugebėjimus, kurie ypač ne mažiau natūralūs ir jaudinantys nei stiprūs sukrėtimai režisieriaus Briano De Palmos filmuose Kerė (1976) ir Įniršis (1978).
KN

Pasauliai: Aliens (Svetimi)

Ne kiekvienas gali pasigirti giliomis “Aliens” pasaulio žiniomis. Daugumai, jo gyventojai žinomi tik iš dviejų šaltinių: tai keturi kino filmai ir keletas kompiuterinių žaidimų. Tačiau šių padarų pasaulis yra didžiulis. Norint tuo įsitikinti, užtenka pasižiūrėti kiek knygų, komiksų ir žaisliukų galima rasti parduotuvių lentynose. Aišku, “Aliens” pasaulis negali pasigirti “Žvaigždžių Karų” pasaulio dydžiu, tačiau gerbėjų skaičiumi jis jau gali lygiuotis su daugeliu.

Pradininkai

Daugelis mokslininkų mano, kad visata atsirado įvykus Didžiajam Sprogimui. Aliens visata atsirado panašiai. Tačiau “sprogimu” laikomas pirmasis sagos filmas apie žmonių ir žiaurių būtybių susidūrimą. Aš kalbu apie režisieriaus Ridlio Skoto (Ridley Scott) filmą “Svetimas” (Alien), kuris pasirodė 1979 metais. Juosta labai greitai pelnė daugelio žiūrovų simpatijas. Veliau (1980 metais) “Svetimas” buvo apdovanotas premija “Saturn” (Amerikos mokslinės fantastikos, fantasy ir siaubo Akademijos apdovanojimas), kaip “geriausias mokslinės fantastikos filmas”. Tačiau kodėl Ridlio Skoto filmas tapo toks populiarus? Kuo jis yra iškirtinis?

Dar prieš tai, kai Skottas pradėjo darbą ties “Svetimas”, Holivudas buvo įkritęs į taip vadinamą duobę. Tų laikų režisieriai negalėjo (arba nenorėjo) kurti naujų planetų gyventojų pavyzdžius. Praktiškai šios mados pradininkas buvo G. Velsas. Nuo tada, kai jo marsiečiai žengė žingsnį Žemės paviršiumi (”Pasaulių karai” – 1898m.), ši karo tarp žmonijos ir kitų kosminių būtybių idėja neleido lengvai užmigt daugeliui rašytojų.

Tėvai ir vaikai

“Svetimo” scenarijų Dan O’Bannon parašė dar 1972 metais. O’Bannon – talentingas Pietų Karolinos Kinematografijos Universiteto absolventas. Dalyvaudamas filmo “Tamsi žvaigždė” filmavimuose O’Bannon’as nusprendė parašyti panašų, bet kažkuo kitokį scenarijų. Parašyta istorija, pavadinta “Atmintis” tapo pirmąją “Svetimo” dalimi. Jis redagavo scenarijų kartu Ronald Shusett’u, pas kurį O’Bannon’as ir apsigyveno. Po gausybės sugaištų valandų ir dienų paprasti lapai tapo pilnu scenarijumi, kurio pagrindinė problema buvo kokia bus Svetimo išvaizdą ir kaip ją sukurti.

Bandymų metų, dizaineriai siūlė daug variantų, tačiau nei vienas iš jų nebuvo priimtas. Dailininkų kuriamos pabaisos, tik priminė monstrus, ir jie net iš toli nebuvo panašus į režisieriaus planus. Ridlis Skotas suprato, kad norint patikti žiūrovams reikia ne tik didelio monstro su burna pilna seilių. Reikėjo sukurti judesius kaustančia atmosferą, pateikti publikai didžiulę visatą, kuri iš vienos pusės sužavėtų savo didžiu, o iš kitos sukeltų tamsos ir baimės jausmą.
Ir tą padaryti atrodė jau nebeįmanoma. Reikėjo genialaus dailininko.

Būtent tada O’Bennon’as prisiminė žmogų, su kuriuo susipažino “Diunos” filmavimo metų. Hans Rudi Giger buvo tiesiog ideali kandidatūra. Aptaręs gigeriškus darbus su Shusett’u, pastarasis pasakė, kad jau žino, kaip elgsiąs jų padaras. Pagal planą, monstras naudosiąs žmonių kūnus, kaip gyvus inkubatorius ir “gims” plėšydamas juos. Tokiu būdų gimė pagrindinė scenarijaus idėja, ir liko tik nuspręsti, kokia gi bus pačio padaro išvaizda.

Genijaus indelis

1977 metų vasarą Obenno’as papasakojo Gigeriui apie naujos mokslinės fantastinės juostos filmavimą. Veliau scenaristas gavo Gigerio darbų rinkinį “Nekronomikonas” ir parodė režisieriui. Viename interviu Ridlis Skotas pareiškė, kad vartydamas šią knygą ji tiesiog ištiko šokas. Jausmas buvo toks, lyg kažkas įlindo jam į galvą ir perskaitęs mintis nupaišė būtent tą, ką taip norėjo savo filme išreikšti pats Skotas. 1978 metais Gigeris pasirašė sutarti, ir per tris mėnesius nupaišė daugiau negu dvidešimt Ateivio išvaizdos pavyzdžiu, kurie buvo nuvežti į Didžiąją Britaniją, kur ir turėjo būti pagamintas pats padaras.

Tačiau jie to padaryti nesugebėjo. Todėl Gigeris asmeniškai nuskrido į Angliją, kur ir dalyvavo padaro kūrimo procese. Skott’as pareiškė, kad būtent Gigeris turi užsiimti viso filmo stilistika. Visi darbai vyko visiškai slaptai.

1980 metais Gigeris už savo darbą gavo Oskarą. Ir tikrai yra už ką. Reikia pripažinti, kad tik Gigerio dėka “Svetimo” pasaulis yra toks unikalus ir turintis gausybę gerbėjų. Tik jo dėka, šalia technologiškai pažengusio pasaulio, kuriam pavyko pasiekti žvaigždes, egzistuoja niurus tamsos pasaulis, permirkęs pavojais ir baime. Ne veltui, pirmasis “Svetimas” filmas laikomas tokių filmų žanro pradininku.

“Svetimi” internete

Tinklapiai skirti Gigeriui:

www.giger.com
www.giger-art.com
www.hrgiger.com

Tinklapiai apie “Svetimą”:

www.geocities.com/Area51/Corridor/3119
www.planetavp.com