Rašytojai: Jules Verne (Žiulis Vernas)

Daugiau negu prieš šimtą metų jis papasakojo apie povandeninius laivus, skraidančias mašinas ir netgi apie žmonių kelionę į Mėnulį – ir darė tai taip įtikinamai, kad jo knygos buvo panašios ne į pramoginę fantastiką, o į tikrą mokslinį darbą. O tuo tarpu autorius netgi neturėjo inžinieriaus ar techniko išsilavinimo. Jo gyvenime nebuvo nuotykių. Jis amžinai sėdėjo bibliotekose; dirbo lėtai, netgi skausmingai, perrašinėdamas visus skyrius po septynis-devynis kartus. Autorius iš anksto rinkdavo mokslinę medžiagą savo istorijoms, ir po šimtus kartų tikrindavo smulkiausias istorijos detales tam, kad, pasak jo paties, “.. netgi meno žalai, tačiau mano plunksna neparašė nei vienos istorijos, kurios nesuprastų vaikai..”

1863 metais, sausio 31 dieną, Prancūzijos knygynuose pasirodė nedidelė knygutė, kurioje buvo pasakojama apie daktaro Fergiusono kelionę per Afriką – tiksli, su detaliu aplinkos aprašymu, nuorodom į ilgumą ir platumą. Visi buvo suintriguoti – kas tai? Tiesa ar išgalvota istorija? Dienraštis “Le Figaro” siūlė pirmąjį variantą, juk “.. netgi ne visi rimti moksliniai darbai buvo dokumentuojami taip tiksliai”. Knyga vadinosi “Penkios dienos oro balionu”, o jos autoriumi buvo niekam nežinomas Žiulis Vernas.

Kelias į žvaigždes

Žiulis Gabrielis Vernas (1828 vasario 8 – 1905 kovo 24) – tiesiog neįtikėtinas išgalvotų kelionių autorius. Kelionių, kurios įdomios ir paaugliams, ir suaugusiems. Jį, kartu su Herbertu Welsu, vadina “mokslinės fantastikos tėvu”. Šis rašytojas visada buvo populiarus – ir netgi kitose šalyse jį pažinojo geriau, negu jo tėvynėje, Prancūzijoje. Tačiau ar mes tikrai viską žinome apie Žiulį Verną?

Žiulis buvo pirmasis advokato iš Nanto, Pjero Verno sūnus. Vasara, Vernų šeima persikraustydavo į namą užmiestyje, netoli Atlanto vandenyno. Žiulis mėgo vaikščioti vandenyno krantu – ten, kur buvo uosto dokai ir bokštai. Gali būti, kad būtent šie vaikiški įspūdžiai ir “perjungė” jį į tas nuostabias keliones.

Mokykloje jis mokėsi Lotynų kalbos, o kada jaunuoliui sukako 20 metų, tėvas jį nusiuntė į Paryžių, tam, kad jis taptų advokatu. Ši profesija buvo tradicine jų šeimoje. Tačiau šio jaunuolio likimas susiklostė visiškai kitaip. Jis susipažino su Aleksandru Diuma (jaunesnysis tapo jo draugu iki gyvenimo pabaigos, vyresnysis padėjo žengti pirmuosius žingsnius literatūroje) ir susidomėjo teatru, pradėjo kurti mažas pjeses.

Tuo pačiu, Vernas dirbo ir žurnalistu, rašydamas pastabas mokslinėms temoms. Sau jis pradėjo rinkti įdomių mokslinių faktų kartoteką, kuri veliau peraugo į užrašų ir ištraukų iš laikraščių kolekciją. Visiškai netikėtai kartoteka tapo romanu “Penkios dienos oro balionu”, kurį, dėka laimingo atsitikimo, pastebėjo leidėjas Pjeras Hetcel’is.

Verno ir Hetcel’io bendradarbiavimas truko 25 metus, o po leidėjo mirties, autorius sudarė sutartį su jo sūnumi. Bendradarbiavimas atnešė Vernui pasaulinę šlovę. Hetcelyje Vernas pamatė idealų leidėją ir redaktorių, o tas Verne – idealų rašytoją, sukūrusi naują žanrą “fantastika jaunimui”.

Nuo 1863 iki 1907 metų Hetcel’is išleido 58-is Verno romanus. Vernas greitai praturtėjo ir tapo turtingu (nors ir labai talentingu) aristokratu. Su savo jachta “Sen-Mishel” jis perplaukė visą Viduržemio jūrą, pervažiavo pusė Europos, ir pabuvojo netgi JAV.

Atrodytų tikra sėkmė? Tačiau amžių sandūroje rašytojo gyvenimas pradėjo byrėti. 1886 metais, psichiškai nesveikas Verno sūnėnas, šauna į jį ir pataiko į koją. Kulką taip ir nepavyko ištraukti, ir žaizda kasdien pūliuoja vis labiau. Veliau miršta Hetcel’is. Vernas apanka, tačiau vistiek bando dirbti, diktuodamas istorijas iki pat savo mirties nuo diabeto 1905 metų, kovo 24 d.

Rašytojo mįslė

Tų laikų leidėjai negalėjo suprasti – kokia yra Žiulo Verno paslaptis? Jo romanuose nėra nei vienos meilės siužeto linijos. Vernas rašo tik po porą romanų į metus, ir kiekvieną kartą ties jo nauja knyga nusitiese eilės. Ir kodėl jo pranašystės visada išsipildo?

Stipriausia Žiulio Verno knygų savybė – tikslumo ir pateikimo gražumo susiliejimas. Veiksmas vyksta nuo pat pirmųjų romanų puslapių. Įtraukiantis veiksmas vyksta su tam tikrom pertraukom, per kurias išdėstomi įvairus faktai – geografiniai, moksliniai, istoriniai. Pabaiga visada netikėta, bet visai logiška. Pats Vernas apie tai sakė, kad “Jeigu skaitytojas sugeba nuspėti kuo viskas baigsis, tokią knygą net neverta būtų rašyti”.

Admirolas Ričardas Berd’as, prieš pat savo kelionę į Šiaurės ašigalį, pasakė: “Keliauju ten tik dėka Žiulio Verno”. Pirmasis pasaulyje batiskafas buvo sukurtas tik dėl to, kad Viljamas Bibas vaikystėje perskaitė “20000 mylių po vandeniu” ir susidomėjo povandeniniu pasauliu. Rejus Brėdbėris pasakė: “.. mes visi, vienaip ar kitaip, Žiulio Verno vaikai”. Ir jis yra visiškai teisus..

Parengta pagal “МИР ФАНТАСТИКИ” ir en.wikipedia.org