Savaitraščio "Druskininkų naujienos" redaktoriaus Romo Sadausko-Kvietkevičiaus tinklaraštis

Šventės baigėsi, išsivažinėjo negausūs svečiai, panorėję drauge su mumis švęsti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį. Niekas neturėjo iliuzijų, kad ta sukaktis mus nors kiek pakeis ir nebebūsime tokie pikti. Vargu ar kam malonu klausytis politikų bambėjimų, kad per šventinius renginius negavo pasisakyti tas ar anas tariamai nusipelnęs jų partijos veikėjas, valdančiųjų pagyrų, kad tik jie vieni tą nepriklausomybę iškovojo… Ne vakar gimėm, puikiai prisimenam, kas anuomet ką veikė, o jei ką užmiršom, žiniasklaida šventės proga priminė.

Iki lygiadienio beliko vos kelios dienos, saulė jau pakyla aukštai, dienos ilgos, o pavasario kaip nėra, taip nėra. Meteorologai žada, kad Žemės dieną žemė iš po sniego jau matysis, bet lietus vargu ar leis deramai ją atšvęsti. Kiek jie betvirtintų, jog šiemet patyrėme normalią lietuvišką žiemą, oro temperatūra nedaug tesiskyrė nuo vidutinės daugiametės, vis mažiau kantrybės lieka laukti tikrojo, o ne kalendorinio, pavasario. Jei ne Blovieščios, tai bent jau Velykos tikrai bus be sniego, o jei ne Velykos, tai gal nors Kurorto šventė.

Ilgąjį savaitgalį klaidžiodami po sostinės senamiestį siauroje ir jaukioje Literatų gatvelėje užtikome mažą krautuvėlę, kurioje neįmantriai kaip prieš šimtą metų sukrauti pavytę, bet švarūs ekologiški lietuviški obuoliai, bulvės, sūriai, sviestas, kumpiai, dešros, vaistažolių arbatos. Viskas tikra, be jokių sintetinių priedų ir papildų, konservantų ir skonio stipriklių. Kainos gerokai didesnės, negu įpratome matyti prekybos centruose, bet žmonės užeina, renkasi, šnekasi su inteligentiška pardavėja kaip seni pažįstami. Pamaniau, kad kažko panašaus verkiant reikia ir Druskininkuose. Kadangi pats tokio verslo nesiimsiu, tai su jumis pasidalinsiu argumentais, kodėl mūsų kurorte tokia sveiko maisto krautuvė verkiant reikalinga. Pradėkime nuo to, jog čia suvažiuoja būtent tie žmonės, kurie savo sveikatos stiprinimui negaili nei pinigų, nei laiko. Juk visos SPA procedūros, purvo vonios ir masažai kainuoja nemažus pinigus ir įperkami toli gražu ne kiekvienam. Gydydami ir stiprindami savo kūnus iš išorės jie vargu ar džiaugiasi į jų vidų kišdami mėsainius su dešrainiais ir kebabus užgerdami dažytais vaisvandeniais. Ypač tokiu metu kaip dabar, kai žiniasklaida vis daugiau pasakoja apie tokio maisto žalą. Todėl drąsiai galiu daryti išvadą, kad dauguma mūsų kurorto svečių jie yra potencialūs ekologiškų maisto produktų pirkėjai, jei tik centrinėje miesto dalyje, kur jie dažniausiai vaikštinėja nuo vieno SPA centro prie kito, pastebės tokią parduotuvėlę. Ekologiškų prekių skyreliai prekybos centruose šios rinkos nišos tikrai neužpildė, nes ten geriausiu atveju rasite kelių rūšių kruopų ir saldainių diabetikams. Taigi, kas pirmas susiruoš, imkit verslo idėją ir įgyvendinkit. Man negaila, ir pats ateisiu pas jus dešrigalio nusipirkti. O gal ir pats pasiūlysiu kokį maišą it actas rūgščių dešimtmečiais chemijos nemačiusios senos savo sodo obels vaisių.

Patys druskininkiečiai kreipti rimto dėmesio į jų perkamo maisto sudėtį dar nepradėjo. Ne iš gero gyvenimo, žinoma… Kasdien matau, kaip prekybos centruose rūpestingos mamytės, vedinos jau spėjusiomis aptukti atžalomis, krauna į vežimus įspūdingus kiekius pigiausių „ekonominės klasės“ produktų net neskaitydami jų etikečių. Kam gadinti sau nuotaiką, kokia prasmė skaitinėti mažomis raidelėmis surašytus ingredientus, jeigu antros rūšies dešreles, pagamintas iš sojos baltymų ir odelių emulsijos, vaikai sušlamščia taip pat greitai, kaip ir dvigubai ar trigubai brangesnes aukščiausios rūšies, kuriose yra ir mėsos? O stipriai gazuotus ryškiaspalvius gėrimus su saldikliais jie maukia nepalyginamai noriau, negu beskonį mineralinį vandenį. Nes taip maitintis jau įprato, nes taip maitinasi ir jų tėvai. Seneliai kažkada valgė kitokį maistą, bet ne visuomet sočiai jo turėjo. Sakoma, kad šeimų, kuriose vaikai primygtinai verčiami nepalikti lėkštėje nesuvalgyto maisto, protėviai yra patyrę badą. O kas čia nepatyrė tų nepriteklių, juk per tūkstantį metų Lietuvos istorijos mums nuolat teko kęsti alkį, šaltį, troškulį, priešų puldinėjimus. Mano mama pasakojo, pokario metais, jau būdama ne visai maža, pamačiusi sviestą, ji nežinojo kas tai yra. O man paauglystėje dar teko sudalyvauti sovietinėje parduotuvėje kilusiose muštynėse dėl kiaušinių. Vištos kiaušinių. Todėl jokie kapitalistiniai sunkmečiai mums nebaisūs – ne tokių matėme. Todėl kartu su gamta pavasarį pradėsime atsigauti ir pašaipiai žiūrėsime, kaip veržtis diržus seksis sotiems graikams.

Šį savaitgalį minime 20-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines. Šiais žodžiais pradėti savaitės apžvalgą turbūt jau yra banalu, nes taip šiomis dienomis rašys visi laikraščiai, ištransliuos radijo stotys ir televizijos. Nemėgstu oficialių datų, jubiliejų ir sukakčių, bet šios nepaminėti negaliu, nes ji iš esmės pakeitė mūsų visų gyvenimą. Ypatingai tai pajuto mano karta, dar spėjusi pamatyti gilų sovietmetį, sudalyvauti Atgimimo laikų mitinguose, pabūti ir savanoriais, ir pirmaisiais muitininkais, paprekiauti visuose Vidurio Europos turguose, varinėti automobilius iš Vakarų į Rytus, išpūsti nekilnojamojo turto burbulą ir jį susprogdinti, emigruoti ir vėl sugrįžti. Jaunesni už mus anos, prieš 20 metų buvusios sistemos jau neprisimena, o vyresni prisimena per daug ir tie prisiminimai trukdo suvokti šiandienos realijas. Objektyviai apibūdinti, kaip smarkiai mes pasikeitėme per tuos du dešimtmečius, galėtų nebent tas, kas būtų užmigęs 1990-aisiais, o atsibudęs vakar ryte. Bet tik ne mes, kurie visa tai išgyvenome. Kasdien žiūrėdami į veidrodį juk nepastebime, kaip žylame, senstame, laikas įrašo veide mūsų ydų ir nuodėmių ženklus. Gal todėl pusamžiai vyrai, visą jaunystę strimagalviais lėkę link savo užsibrėžtų tikslų, staiga pamato, jog jų žmonos nebe tokios jaunos ir lieknos, kokias kažkada vedė prie altoriaus, ir pradeda dairytis į jaunikles. Jeigu blaiviomis akimis pasižiūrėtų į veidrodį, žinoma, suprastų, kad patys dar labiau nuseno, prapliko ir sustorėjo, bet tame gyvenimo tarpsnyje, kažkodėl tokia mintis daugeliui neateina galvon. Dar sunkiau suprasti, kad blizgių žurnalų ir gyvenimo būdo laidų išauklėtos naujosios jų draugės glosto jų plikes visai ne dėl jų neatremiamo žavesio, o dėl kur kas materialesnių asmeninių savybių, jeigu taip galima pavadinti sąskaitos banke dydį, nekilnojamojo turto registro įrašus ir pareigas versle arba valstybės tarnyboje. Mada svarbiems miesto vyrams įsigyti naujas „gyvenimo drauges“ vietoje arba greta žmonos paplito per keletą pastarųjų metų, nors dar ne taip seniai tai buvo vertinama pagal tradicinius moralės standartus. Beje, to kolegų iš blizgiosios žiniasklaidos vartojamo termino „gyvenimo draugė“ aš taip ir nesugebėjau suprasti. Kai rašoma apie kokį nors tris kartus už grotų sėdėjusį Leipalingio kelių erelį, tai jo sugyventinė ir rašytiniame, ir per televiziją tariamame tekste taip ir vadinama sugyventine. Bet jeigu rašoma arba kalbama apie verslininką arba politiką, sugyventinės staiga virsta „gyvenimo draugėmis“. Galite piktintis ar įsižeisti, bet tai yra tikrų tikriausia diskriminacija pagal socialinę padėtį, kuri visai nesiderina su jokia žurnalistine etika. Todėl būsim bjaurūs, bet teisingi, ir laikraštyje vartosime visiems vienodą terminologiją.

Kadangi nuo šventinės temos per toli nukrypti tokią dieną nevalia, tai reikėtų prisiminti vakar vykusį iškilmingą Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio minėjimą Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžių salėje. Šis tekstas, žinoma, parašytas dar tada, kai tas renginys nebuvo įvykęs, bet argi maža mūsų viešojoje erdvėje nuomonių ir atsiliepimų apie tai, ko žmonės nė akyse nematė. Šiuo atveju man svarbi viena detalė – į šventę pakviesti visų kadencijų Druskininkų savivaldybės tarybos nariai. Nuo pat pirmosios, kurioje posėdžiavo daugiausia Sąjūdžio iškelti anuometiniai nepartiniai miesto šviesuoliai, iki dabartinės – beveik vienpartinės ir kažkuo primenančios Brežnevo epochos liaudies deputatų tarybą, vienbalsiai tvirtinusią Partijos komitete sumanytus sprendimus. Vienas šią savaitę sutiktas buvęs Pirmosios tarybos narys netgi sakė nustebęs, kaip čia dabartinė valdžia juos prisiminė, jeigu visą laikotarpį „iki Malinausko“ tapo privaloma laikyti nuosmukio ir kurorto infrastruktūros naikinimo epocha. Gal tikrai geriau būtų į iškilmingą posėdį pasikvietę buvusius Vykdomojo ir Partijos komitetų veikėjus, kiek dar jų gyvų beliko… Tuos, kurie panašiais tempais „vystė“ betono ir asfalto kurortą, visasąjunginę „zdravnicą“. Iliuzija, kad kurortą gali valdyti Taryboje posėdžiaujantys intelektualai, menininkai, gydytojai ir inžinieriai, subliūško jau besibaigiant Pirmosios tarybos kadencijai, juos netrukus pakeitė verslo grupių atstovai, o amžių sandūroje grįžta prie patikimo ir nepakeičiamo vienpartinio valdymo modelio. Pašnekovai kartais manęs klausia, kiek, mano manymu, Druskininkuose gali išsilaikyti tokia sistema. Į šį klausimą paprastai atsakau kitu klausimu: o kiek, jų manymu, užtruks, kol tokia sistema įsitvirtins visoje šalyje? Dar keletą metų? Dešimtmetį? Poros dešimtmečių tikrai neprireiks. Tokiomis nelinksmomis išvadomis šventinę dieną nesinorėtų baigti savo postringavimų. Reikia rasti ką nors linksmesnio. Pavyzdžiui, pasakyti, kad galima gyventi ir dirbti jokios vietinės valdžios nė nepastebint. Bet tai būtų paprasčiausia saviapgaulė. Arba jau gyvenate kur nors Londono priemiestyje.

Jono Vaitkaus nuotrauka

Šį savaitgalį sostinėje šurmuliuosiančioje Kaziuko mugėje šiemet druskininkiečių bus daugiau, negu įprastai. Ir ne tik druskininkiečių. Skelbiama, kad Dzūkijos krašto dainininkų, šokėjų, amatininkų pasirodymai sudarys didžiąją Kaziuko mugės linksmybių dalį. Vilniaus etninės kultūros centro direktorės pavaduotojas Stanislovas Kavaliauskas pranešė, kad paprastai Kaziuko mugėje pasirodydavo įvairiausi folkloro ansambliai ir kapelos iš aplinkinių regionų, bet šiemet sumanyta mugėje pristatyti kokį nors vieną Lietuvos etnografinį regioną ir nauja tradicija pradedama nuo dzūkų.

Nuvažiuokite ten, jeigu ir nesate kurio nors šventėje koncertuosiančio kolektyvo narys ar tautodailininkas. Verta nuvykti bent jau pasižiūrėti, kaip vyksta tikra tradicinė gatvės šventė. Ne sumanyta valdininkų kabinetuose, o pasiekusi mus iš senovės. Kiek bebuvo bandymų prisijaukinti Kaziuko mugę kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, nė vieno nedrįsčiau pavadinti pavykusiu. Druskininkai – ne išimtis. Geriau kurkime savas šventes ir tradicijas, ką, beje, kartais visai sėkmingai sugebame daryti, o per Šv. Kazimierą pristatykime save Vilniuje. Tik apsirenkite šilčiau, nes pavasarį kol kas galime pajusti tik žiūrėdami į kalendorių. O už lango tebesitęsia žiema ir artimiausiomis dienomis nežada trauktis. Tas paskutines žvarbias dienas ir savaites ištverti sunkiausia, nes saulė jau aukštai, dienos gerokai pailgėję ir po darbo dienos dar lieka šviesaus meto, kai jau galima būtų daugiau gamtoje pabūti ar savo kieme ką nors prasmingo nuveikti. Belieka tik planuoti būsimus darbus, ką, beje, pačiu laiku daro kasmetinės gamtos švarinimo akcijos „Darom“ organizatoriai. Šią savaitę man parašė viena iš „Darom“ organizatorių Viltė Kristina Steponėnaitė. Ji ne tik pranešė, kad šiemet visoje Lietuvoje akcija vyks balandžio 17 d., bet ir informavo, jog tūkstančiui „Darom taškų“ šiemet prireiks net trijų tūkstančių vadovų. Turite laiko ir noro pasireikšti – siūlykitės. Kaip ir pernai bei užpernai, akcijos metu bus ne tik renkamos atliekos, tvarkomi parkai ir paupiai — žmonės taip pat bus laukiami įvairiuose renginiuose ekologijos tema.

Nustebino šią savaitę ir Energetikos ministerija, pareiškusi, kad sąžiningi Druskininkų ir dar kelių miestų gyventojai permoka už karštą vandenį. „Pagal dabar esamą atsiskaitymo tvarką minėtų miestų gyventojai sumoka už visą į namą pateiktą šilumą. Tai reiškia, kad gyventojai moka už save, o per „gyvatuko“ mokestį – už kaimynų pavogtą ar nedeklaruotą karštą vandenį. Šių miestų gyventojai tokiu būdu už neapskaitytą šilumą, gyventojams paskirstytą per „gyvatuką“, per metus sumoka apie 33 milijonus litų,“- pranešė ministerija. Kitaip sakant, ministerija žino, kad mus apvagia… Ačiū, malonu girdėti. Ir kas iš to? Gal vagys bus išaiškinti, o pavogtieji pinigai jums grąžinti? Nieko panašaus! Ministerija tik siūlo iki gegužės 1 d. pasirinkti karšto vandens tiekėją, kuris bus juridiškai atsakingas už vandens kokybę, jo tiekimą ir apskaitą. Energetikos ministerija pažymi, kad karšto vandens tiekėjo mokestis už naujų skaitiklių priežiūrą yra nuo kelių iki keliolikos kartų mažesnis nei gyventojai dabar permoka už „gyvatuką“.

Pagal santykį su gaunamomis sąskaitomis už komunalines ir kitas paslaugas žmones galima suskirstyti į dvi tarpusavyje nesusišnekančias rūšis. Vieni gauna sąskaitas ir nesukdami sau galvos jas apmoka. Na, kartais paaimanuoja, kad mokėti tenka vis brangiau, kartais tie mokesčiai iš šeimos atima priešpaskutinį kąsnį, kitiems ir į skolas įklimpti pasitaiko. Bet ir tuomet jie nė nebando perprasti, kaip tie mokesčiai apskaičiuoti, nes žino, kad nuo to žinojimo ar nežinojimo sąskaitos nei sumažės, nei padidės. Kitos rūšies atstovams žinoti mokėtiną sumą nepakanka. Jiems būtinai reikia suprasti, kaip ta suma apskaičiuota, iš kur atsirado vieni ar kiti dydžiai… Jie būtinai dėl to suks galvą sau, artimiesiems, bendrijų pirmininkams ir paslaugas teikiančių įmonių darbuotojams, jų paskaičiavimai dažniausiai nesutampa su įrašytaisiais sąskaitose, ir dėl kelių centų skirtumo jie pasiryžę „eiti iki Strasbūro“. Vieną tokį atsargos karinininką šią savaitę teko sutikti tarpduryje. Šį kartą jį labiausiai jaudino kažkokie „11 centų už vandenį“, kurie, jo manymu, yra visiškas žmonių apiplėšimas ir tie keli litai, kuriuos bankai ima už mūsų pinigų pervedimą paslaugas teikiančioms bendrovėms. Mano pasiūlymas mokėti internetu, matyt, nuskambėjo visai ne vietoje ir ne laiku. Beliko mintyse pripažinti, kad esame skirtingų rūšių atstovai ir sulaukti griausmingo monologo pabaigos. Nes man visuomet atrodė, kad visai čia pat vyksta daugybė gerokai svarbesnių dalykų, negu „tie 11 centų“, gerokai didesnių skriaudų ir abejotinų mokesčių, negu tie banke renkami litai, bet pripažįstu, kad kiti žmonės turi teisę mąstyti kitaip ir dėl 11 centų kautis visą likusį gyvenimą.

Kitas „Druskininkų naujienų“ numeris jus turėtų pasiekti diena anksčiau, prieš pat ilgąjį Kovo 11-osios savaitgalį. Todėl ir savo mintis apie mūsų valstybės dvidešimtmetį pasiliksiu kitam kartui.

Prieš porą savaičių teko užsiimti ne itin kūrybišku darbu – skambinėti visiems autoriams, kurių straipsneliai buvo išspausdinti „Druskininkų naujienose“ šiais metais, ir uždavinėti jiems kvailus klausimus. Privalėjau sužinoti, ar jie kur nors dirba pagal darbo sutartis, ar yra bedarbiai, o gal pensininkai, o, neduok Dieve, gal dirbantys pensininkai. Mat nuo to priklauso, kokio dydžio mokesčius, nuo priskaičiuojamų honorarų, turėsime mokėti nepasotinamajai „Sodrai“. Jeigu kuris nors žmogus, atsakinėdamas į mano įkyrius klausimus, suklystų arba pasakytų netiesą, kalti kažkodėl liktumėme mes. Nors „Sodra“ visus tuos duomenis apie dirbančius ir nedirbančius asmenis turi, dalintis su darbdaviais jais neskuba – saugo asmeninės informacijos slaptumą. Kažkodėl, kai man tenka iš žmonių tą informaciją tardytis, slaptumas jau nenukenčia.

Šią savaitę gavau Vyriausybės išplatintą pranešimą, kad, vos spėjusi įsigalioti, naujoji autorinių atlyginimų apmokestinimo sistema bus keičiama. Šį kartą – paprastinama. Mano supratimu, tokios neapgalvotos „reformos“, kai į įstatymus prirašoma kvailysčių, o paskui bandoma kaip nors jas ištaisyti, kompromituoja valdančiąją koaliciją labiau, negu visos krizės pasekmės drauge sudėjus. Nesame tokie žiopli, kad neatskirtumėme, kur natūralus sunkmečio sunkumas ir dėl jo padaryti neišvengiami mokestiniai sprendimai, o kur paprasčiausias diletantizmas, kai įstatymai rašomi nesusimąsčius, kaip juos reikės vykdyti, o Seime priimami neįsigilinus, gal ir neskaičius. Iki šiol taip ir nepajėgiu suprasti, ar ši valdžia sąmoningai apsisprendė sunaikinti smulkųjį verslą kaip „klasinį priešą“, ar jai netyčiom tai pavyksta. Po „naktinės mokesčių reformos“ ir Seimo langų daužymo tarsi buvo susitarta, jog klaidos bus ištaisytos. Šiokių tokių pakeitimų būta, bet jie ne tiek pagerino smulkiųjų verslininkų gyvenimą, kiek neleido jiems ramiai užmigti. Dirbantieji su verslo liudijimais ir besiverčiantieji individualia veikla paskubomis nutraukė darbą ir išregistravo savo veiklas. Jų logika paprasta – jeigu valstybė nenorėjo tenkintis tuo, ką jie jai sumokėdavo, tai negaus nieko… O šiemet atėjo eilė individualioms įmonėms. Nuo sausio 1-osios jų savininkams nustatyta prievolė kas mėnesį mokėti socialinio draudimo įmokas „nuo išimamų savo reikmėms sumų, kurios negali būti mažesnės negu minimali mėnesinė alga“. Šie asmenys, nori jie to ar nenori, privalomai draudžiami pensijų, motinystės draudimu bei sveikatos draudimu. Visi, kas dar gyvas, suskubo perregistruoti individualias įmones į uždarąsias akcines bendroves, arba rašyti pranešimus Valstybinei mokesčių inspekcijai, jog jokios veiklos nevykdo. Kažkas labai vykusiai prilygino tokį „suvarymą į UAB-us“ pokarį vykdytai kolektyvizacijai. Juk ir tada stribai su šautuvu prie kiekvieno valstiečio tvarto nestovėjo – daugumai pakako, kad duoklės valstybei buvo padidintos tiek, kad nebūtų įmanoma jų sumokėti.

O šią savaitę, kai dauguma individualių įmonių savininkų jau „kolektyvizuoti“ į UAB,  Vyriausybė pranešė teikianti Seimui svarstyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo siūloma leisti individualių įmonių savininkams iki 2012 metų sausio 1 d. patiems apsispręsti dėl socialinio draudimo įmokų pensijų draudimui mokėjimo. Nuo šių metų atsiradusi prievolė draustis sveikatos draudimu ketinama palikti. Tai reiškia, kad jei teisės aktas tokiu pavidalu bus priimtas Seime, įmonių savininkai kas mėnesį privalės mokėti 72 litų dydžio sveikatos draudimo įmoką ir turės teisę naudotis sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis. Ar mokėti socialinio draudimo įmokas pensijų draudimui, kurios sudaro didžiausią įmokų „Sodrai“ dalį, žmogus galės nuspręsti pats. Jeigu tokia tvarka būtų nustatyta nuo 2010 m. pradžios, dauguma įmonių tebedirbtų ir mokėtų mokesčius. Liūdniausia, kad būtent tarp savarankiškai dirbančių asmenų ir smulkiųjų verslininkų 2008-ųjų rudenį buvo daugiausiai balsavusiųjų už valdančiąją koaliciją sudarančias dešiniąsias partijas, nes nenorėjo kairiųjų žadamų progresinių pajamų mokesčių. Viena ranka juos atstumdami, valdantieji nepamiršo pamaloninti stambiųjų bendrovių savininkų, nuo šių metų pradžios sumažindami dividendų apmokestinimą. Tokiu būdu visuomenei tarsi siunčiama žinia: nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų, stambusis verslas visada laimi, o smulkieji lieka „ant ledo“.  Keičiasi tik valdžios numylėtiniai – anai valdžiai labiau patiko „Maximos“, o ši palankesnė vienam Druskininkų garbės piliečiui.

Kadangi žiemą formaliai jau išvarėme, tai nėra čia ko jai ilgiau užsibūti. Meteorologai žada, kad šį savaitgalį galime sulaukti teigiamos temperatūros, lietaus. Pasižiūrėkite į tuos sniego kalnus, kurie susikaupė mieste, pusnis laukuose bei pamiškėse ir pabandykite įsivaizduoti, kas nutiks, kai jie ištirps… Tikėkimės, kad oras neatšils staiga ir tų kalnų neištirpdys per vieną dieną. Nes žemę dar kausto įšalas, ir vanduo į ją tikrai nesusigers, upės taip pat užšalę ir nepajėgs išplukdyti viso polaidžio vandens. Anuomet, kai tikros žiemos pas mus dažniau pasitaikydavo, būta ir didelių potvynių. Apie 1958 m. potvynį mūsų kraštotyrininkas Vytautas Valentukevičius net ir senų nuotraukų parodą prieš keletą metų buvo surengęs. Pastačius Kauno hidroelektrinę, tokių baisių tvanų jau nebūdavo, bet ir vietinis potvynis, kai užliejami keli žemumoje esantys namai ar gatvės, – taip pat menkas malonumas.

Daugiabučių namų gyventojai vis dar negali atsitokėti nuo sąskaitų už sausį suvartotą šilumą. Ne be reikalo praeitame „Druskininkų naujienų“ numeryje šilumos tiekėjai iš anksto bandė aiškinti priežastis, kodėl tos sąskaitos tokios didelės. Kaip tik šiomis dienomis į redakciją buvo užsukęs amžinas kovotojas su šilumininkais, dujininkais ir kitais monopolistais Juozas Kemežys, mojuodamas kažkokiais ką tik nukopijuotais dokumentais. Prieš dešimtį metų tų jo kalbų klausiausi, o kai ką netgi buvome išspausdinę… Apie „Druskininkų kovotojus už tiesą“ rašė tada ir nacionaliniai dienraščiai. Vėliau paaiškėjo, kad dalis tos tiesos gal ir nėra visai tiesa, o kai kurie faktai interpretuojami labai jau laisvai. Po visų teismų su šilumininkais, J.Kemežio nuomonė į spaudą jau nepatenka, gal todėl jis dabar agituoja už vieną radikalią neparlamentinę partiją, kurios vadovas yra prisišnekėjęs apie didžiausio šalies dienraščio nacionalizaciją. Ponas Juozas dar radikalesnis ir man jo kalbos kartais primena raginimus nekonstituciniu būdu keisti valstybės santvarką. O aš ėmiau ir paklausiau, ar jis nebijo, kad už tokias šnekas gali būti patupdytas už grotų. Pasirodo, nebijo, nes… turi invalidumo grupę. Dabar tai kažkaip kitaip vadinasi, nedarbingumas skaičiuojamas, berods, procentais, bet kaip man J.Kemežys pasakė, taip ir rašau. Tai dabar jau visai nežinau, ar galima bent vienu jo žodžiu apie tariamai pažeidžiamas vartotojų teises tikėti, jeigu už tuos savo žodžius jis tarsi ir neatsakingas… Nespėjau paklausti, ar ir visa jo atstovaujama partija tokia pat neįgali.

Tarp mūsų apskrities dienraščio „Alytaus naujienos“ Aldonos Kudzienės straipsnio „Sausio šaltis patikrino ūkiškumą“ komentarų aptikau kito radikalo pasisakymą, kurį, manau, verta pacituoti. „Manau, kad dabar yra tinkamas laikas panaikinti kompensacijas už centralizuotai tiekiamą šilumą ir karštą vandenį, nes taip diskriminuojami gyvenantieji individualiuose namuose ir šildantieji namus atsinaujinančiais energetiniais ištekliais (malkomis ir kt.). Be to, tai paskatintų šiltinti daugiabučius ir padėtų subalansuoti valstybės išlaidas,“- rašo anoniminis autorius. Išties, jeigu bent vienas malkomis kūrenantis kaimo žmogus pasiskųstų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai arba per savo išrinktus atstovus Konstituciniam teismui, kad valstybė, remdama daugiabučių gyventojus, jį diskriminuoja, dar nežinia ar tų kompensacijų paskubomis netektų naikinti. Vyriausybei tai galėtų būti didelė pagunda šiek tiek užkamšyti valstybės biudžeto skyles, bet tai sukeltų neprognozuojamas socialines pasekmes. Kita vertus, būtent gaunantieji kompensacijas dažnokai būna aršiausi daugiabučių namų renovacijos priešininkai, nes jiems neaktualu mažinti šilumos suvartojimą – ar sąskaita bus mažesnė, ar didesnė, vis vien mokės ne jie, o valstybė. Tai kam tuomet rizikuoti prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus? Jeigu daugiabučiame name tokie gyventojai sudarytų daugumą, apie renovaciją galima užmiršti. Todėl galima tikėtis, kad būtent tie namai, kuriuose gyvena daugiausiai socialiai remtinų šeimų bei asmenų, ilgiausiai liks nerenovuoti. O mūsų mieste tokie yra Gardino gatvės ir Vieciūnų bendrabučiai, kuriuose dėl prastos šilumos izoliacijos jau dabar vieno kvadratinio metro šildymas kainuoja labai brangiai. Jeigu nebus sukurtas modelis, kuomet tokių namų renovaciją privalėtų suorganizuoti savivaldybė arba šilumą tiekianti įmonė, o vėliau savo pinigus atgautų per šilumos tarifą, ir toliau už jų šildymą mokėsime visi. Kriterijumi taikyti būtent tokį nesavanoriško renovavimo modelį galėtų būti kompensacijas gaunančių gyventojų dalis nuo bendro namo gyventojų skaičiaus. Galiu sau leisti nesuinteresuotai aptarinėti šią temą tik todėl, kad negyvenu daugiabučiame name, neturiu akcijų nei šilumą tiekiančiose, nei renovacijos projektus rengiančiose bendrovėse.

Dar meteliai – kiti ir tokių Užgavėnių, kokias esame įpratę švęsti, Lietuvoje nebeliks – uždraus Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba arba kokios nors Europos Sąjungos institucijos. Juk dauguma tradicinių Užgavėnių persirengėlių yra tikrų tikriausias pasityčiojimas iš tautinių mažumų. Žydai, čigonai, vengrai daktarai… Pradžia jau yra. Šią savaitę Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba gavo tėvų skundą dėl to, kad darželyje jų sūnus mokomas netinkamų dainų. Vaikui namuose pradėjus dainuoti “Čigonėliui duos, duos, prisirišę prie tvoros (…) už viščiukų vogimą, už paršiukų smaugimą”, tėvai iš pradžių galvojo, kad jis to išmoko iš kitų vaikų. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tą dainą Užgavėnėms vaikus mokina darželio auklėtojos.

Už daugumą Užgavėnių dainų, kuriose minimi žydai, galima ir už grotų atsidurti, jeigu pabandysite ką nors panašaus sudainuoti kitomis aplinkybėmis. Na, pavyzdžiui, žygiuodamas drauge su jaunuolių skustomis galvomis minia… Riebių blynų valgymas Užgavėnių šventės metu akivaizdžiai propaguoja nesveikus maitinimosi įpročius. Būtina uždrausti! Pažvelkite į Lašininį. Toks nesportiškas personažas akivaizdžiai rodo blogą pavyzdį jaunajai kartai. O Kanapinis? Kas tai yra kanapė ir kaip ji vartojama žino net pradinukai. Todėl būtina kuo greičiau išspręsti šį teisinį konfliktą – arba legalizuoti marihuaną, arba uždrausti ir Kanapinį. Lašininio ir Kanapinio muštynės formuoja jaunimui žalingą nuostatą, jog tarpusavio nesutarimus galima spręsti smurtu. Tai ne paprotys, o paprasčiausias viešosios tvarkos pažeidimas. Šventės kulminacija – Morės deginimas – aiški nuoroda į viduramžišką mirties bausmės vykdymo būdą, dažniausiai taikytą raganavimu apkaltintoms diskriminacijai nepaklūstančioms moterims. Tokia žiaurybė gali neatitaisomai traumuoti jūsų jautrius vaikučius, kuriuos taip saugote nuo bet kokio smurto, prievartos ir siaubo vaizdų. Ta lietuvių liaudis buvo kažkokie maniakai. Kas antroje pasakoje tai Eglės broliai Žilviną dalgiais užkapoja, tai Sigutės po slenksčiu laukia duobė žarijų. Sadistas Jonukas įkiša į krosnį miško trobelėje gyvenančią senolę, o kiekvienas ginkluotas ksenofobas tik ir taikosi nukapoti galvas retam ir neabejotinai saugotinam gyvūnui slibinui devyngalviui. Visų šitų baisybių daugumai mūsų vaikų sėkmingai pavyksta išvengti, nes, dėkui televizijai, vaikai auga sekdami akimis politiškai korektiškus animacinių filmukų personažus, o tėvai neturi nei laiko, nei noro tas siaubingas pasakas jiems sekti ar skaityti. Rizikos, kad mažieji patys gali išmokti skaityti ir paimti į rankas dar nespėtą utilizuoti lietuviškų pasakų knygą, jau beveik nebeliko, nes tokiame amžiuje jie jau tampa priklausomi nuo interneto ir gyvena socialiniuose tinkluose, kur jų toleranciją sėkmingai didina labiau patyrę bendraamžiai ir jais apsimetantys vaikus mylintys dėdės.

Jeigu Užgavėnės staiga būtų uždraustos, tuo neabejotinai piktintųsi patriotais save vadinantys gyventojai. Toks draudimas galėtų mažinti pasitikėjimą Europos Sąjungos institucijomis ir paskatintų dalį tinkamai nesuorientuoto jaunimo pradėti domėtis uždraustais dalykais. Bet pati Užgavėnių vieta kalendoriuje pasufleruoja sprendimą. Nors šventės data kasmet keičiasi, ir jos apskaičiavimo būdas daugumai yra nesuprantamesnis net už Gyventojų pajamų mokesčio neapmokestinamojo minimumo apskaičiavimo metodiką, bet greta Užgavėnių kalendoriuje dažniausiai būna Šv. Valentino diena – meilės bei tolerancijos seksualiniams nuotykiams ir eksperimentams diena. Belieka tas dvi šventes sujungti ir Užgavėnės virs šauniu karnavalu su apsinuoginusiomis šokėjomis ir persirengėliais – transvestitais. Naivu tikėtis, kad pirmieji bandymai sujungti šventes vyks kur nors Rumšiškėse, kur suvažiuoja tautinio paveldo autentiškumą sergstintys ksenofobai. Tik moderniausiame Europos kurorte, išsivadavusiame nuo bet kokių nacionalistinių prietarų, gali gimti naujos tradicijos. Kaip jiems tai pavyks, pamatysime jau šiemet, bet nenusiminkite, jeigu šventėje dar bus gausu atgyvenusių personažų ir skambės netolerantiškos dainos. Svarbiausia padaryti pradžią, sulaužyti sustabarėjusius stereotipus, o toliau šventė mutuos savaime, prisitaikydama prie sparčiai besikeičiančios visuomenės poreikių.

Turbūt turėčiau pradėti šios savaitės apžvalgą nuo kalbų apie orą, nes ši tema pastarosiomis dienomis tapo aktualesnė už visas kitas. Bet prisipažinsiu, kad man asmeniškai ne taip jau svarbu, ar per naktį prisnigs pusė metro, ar visai nesnigs. Apsigyvendami už keliolikos kilometrų nuo savo darbo vietos ir dukros mokyklos, žinojome, jog po kelių neįprastai šiltų žiemų vis tiek kada nors ateis tikra lietuviška – su šalčiais ir pūgomis. Nesu toks senas, kad prisiminčiau, kokios rūsčios žiemos buvo ano amžiaus viduryje ar pradžioje, bet ir šį dešimtmetį pasitaikė visokių orų ir sniego buvo net ir daugiau, negu dabar. Todėl ir įsikūrėme tokiu atstumu nuo reguliariai valomo respublikinės reikšmės kelio, kurį prireikus galėtumėm atsikasti savo jėgomis. Ir šeimos automobilių parką planavom atitinkamai, kad, greta ekonomiško dyzelinio automobiliuko, nuolat stovėtų visokiems keliams pritaikytas visureigis. Vasarą ar besniegę žiemą visuomet niežti nagus jį parduoti arba išmainyti į ekonomiškesnę ar sportiškesnę transporto priemonę, nes pinigų kasdienėms išlaidoms sunkmečiu niekam nebūna per daug, bet, dėkui Dievui, šeimos nariai visuomet sulaiko nuo tokių sprendimų, nes turi įprotį po tam tikro laiko pajusti prieraišumą bet kuriam daiktui, gyvūnui ar net vaizdui pro langą. Niekuomet už tai jų labai nebariau, nes ir pats kartais jaučiuosi tokiu namų rakandu, ypač kai savaitgalį drybsau lovoje su knyga ar kompiuteriu, o žmona tuo metu kasa sniegą. Kol namie turėjome tik prasčiausią sniego kastuvą, per išpardavimą pusvelčiui įsigytą kažkuriame prekybos centre, noro pakasėti sniegą nedemonstravo nė vienas šeimos narys. Iš šalies turėjo atrodyti visai linksmai: pasemiu kastuvu kone kubinį sieksnį sniego, pakeliu, o kastuvas apsisuka apie savo kotą ir visas sniegas išbyra po kojomis… Gerai, kad kasti porą pastarųjų žiemų beveik nebuvo ko. O prieš šią žiemą, tarsi žinodami, o iš tiesų tai beveik netyčia, įsigijome bene dešimtį kartų už aną brangesnį žinomo skandinavų gamintojo sniego kastuvą. Ir ką jūs sau manote – dabar man niekas neduoda sniego pakasėti. Žiemos pradžioje dar nedrąsiai siūlydavausi padėti, o dabar tik retkarčiais žvilgteriu pro langą, kaip žmona doroja minkštutėlę šviežio švaraus sniego paklotę, o šuva rausia urvus jos sukastose baltose kalvose. Viliuosi, kad kada nors jiems tai nusibos, nes būtų ir man sveika taip padirbėti gryname ore, o ir mūsų dukra tokios prasmingos mankštelės neatsisako. Ko jau ko, o sniego tam tikrai nepristigs, nes Lietuvos hidrometeorologijos centras žada, jog vidutinė vasario mėnesio temperatūra bus 3,5 laipsnio žemesnė už vidutinę daugiametę (vidutinė daugiametė yra minus 4,6 laipsnio). Kaimyninės Varėnos meteorologijos stotyje sniego storis siekia 25 cm, o Lazdijuose – 18 cm. Maždaug tokio pat storio mašinų ratų išminkytos sniego ir purvo košės sluoksnis šią savaitę dengė daugelio Druskininkų daugiabučių namų kiemus. Šitiek žmonių gyvena, o nukasti nėra kam, nes vieni tikisi, jog tai padarys kokios nors komunalinės tarnybos, kiti sako, jog nėra kam suorganizuoti visuotinės talkos… Todėl šios savaitės viduryje daugelis Dzūkijos tarpumiškių vienkiemių buvo lengviau privažiuojami, negu kurorto daugiabučiai. Toks gyvenimo būdas, kai po darbo dienos, praleistos trinant užpakaliu kėdę kokioje nors kontoroje, žmogus užsidaro šarvuotas savo buto duris ir dėl visko, kas vyksta už jų, keikia valdžią, yra patogus tik iš pirmo žvilgsnio. Ilgainiui visos pasaulio ir asmeninio gyvenimo negandos pradedamos suvokti kaip nė trupučio nepriklausančios nuo mūsų pačių sprendimų.

Tokių niurzglių pilnas internetas. Jie parašo tūkstančius komentarų, keikdami visus, kas, jų manymu, turėjo pasirūpinti, jog jų gyvenimas būtų lengvas, patogus, be stresų ir rūpesčių. Iš darbo tiksliai pagal nustatytą grafiką juos turi parvežti visuomeninis transportas, prekybos centre jų perkamas maistas turi kainuoti „sąžiningą“ kainą ir nekrauti „viršpelnio“ nei prekybininkams, nei gamintojams, šaligatvis iki namų turi būti sausas ir neslidus, butų ūkio įmonės lėšomis suremontuotoje laiptinėje turi degti taupi lemputė, o pašto dėžutėje – gulėti kas mėnesį vis mažesnės sąskaitos. Vaikai iš mokyklos turi nešti tik dešimtukus bei devintukus ir per visus mokslo metus nė karto neužsidirbti mėlynės paakyje arba guzo kaktoje. O jeigu kažkas nutiko kitaip, tai jau jeigu ne Apokalipsė, tai bent civilizacijos griūtis. Žinia, kad negyvenate idealiame miesčioniškame pasaulėlyje – be galo skaudi. Belieka žiauriai nusivilti ir nuolat kartoti, jog čia viskas taip beviltiškai blogai, jog nė gyventi nesinori… Ir svarbiausia, kad visada žinote, kas dėl to kaltas.

„The Vodka God’s LiveJournal“ nuotraukoje: atsikasti savo automobilius šią žiemą išmoko net ir prie gausaus sniego nepratinti britai

Galima sakyti, kad mokiniams šią žiemą sekasi. Tai gripo epidemija paskelbiama, tai orai atšąla iki tokios temperatūros, kada jau galima teisėtai neiti į mokyklą. Bet, jeigu epidemijos metu visiems buvo aišku, kad reikia sėdėti namie, tai šią savaitę, oro temperatūrai svyruojant tarp 20 ir 30 laipsnių šalčio, daugelis mokinių ir jų tėvų buvo tiesiog pasimetę. Mokytojai, beje, taip pat, nes jiems aiškiai nurodyta vesti pamokas net ir tiems keliems mokinukams, kurie per šalčius kažkokiu būdu atsiranda klasėse. Negi vysi namo, kai taip šalta?

Į redakciją skambinę mokinių tėvai stebisi, kad jiems nesuteikiama konkreti ir aiški informacija, kurią dieną vaikus vežti į mokyklą, o kada leisti patinginiauti namie. „Apsiginti“ nuo jų galėjau tik cituodamas sausio 22 d. Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus vyriausiosios specialistės Elonos Bagdanavičienės išplatintą pranešimą „Mokiniai per šalčius į mokyklas neturėtų eiti“. Jame Švietimo ir mokslo ministerija primena, kad, vadovaujantis Bendraisiais ugdymo planais, esant 20 laipsnių šalčio temperatūrai pamokos gali būti neorganizuojamos visų tipų bendrojo lavinimo mokyklų I-V klasėse. O temperatūrai nukritus iki 25 laipsnių šalčio, pamokos nevyksta bendrojo lavinimo mokyklų VI-XII klasių mokiniams bei bendrąjį lavinimą teikiančių profesinių mokyklų moksleiviams. Šios dienos įskaičiuojamos į mokymosi dienų skaičių.

Tik tiek. Spręsti ir vėl paliekama tėvams, kurie turėtų nuolat dairytis pro langą, kiek laipsnių rodo termometras, sekti visų televizijų ir radijo stočių pranešimus apie orą… Beje, ar pastebėjote, kad meteorologų prognozės šiame amžiuje tapo gerokai tikslesnės, negu buvo anksčiau? Nesusipratimų būna tik tada, kai, pavyzdžiui, pranešama, kad Pietų Lietuvoje vietomis gali pasnigti, Leipalingyje snaigės iš dangaus krinta, o Druskininkuose – ne. Bet juk „vietomis“ tai ir reiškia, kad ne visur. Bet tokių apsirikimų, kad būtų žadamas atlydys, o pašaltų iki -30 laipsnių, senokai neteko pastebėti. Taigi, mano supratimu, vadovaudamiesi tomis beveik tiksliomis prognozėmis, kasdien kažkas turėtų priimti sprendimą, reikia ar nereikia vaikams eiti į mokyklą. Vargu ar tai reikėtų daryti visos šalies mastu, nes Varėnoje ar Ignalinoje gali nuo speigo tvoros braškėti, o tuo pat metu Kuršių Nerijoje kristi šlapdriba. Pakaktų sprendimus priimti vieno miesto ar rajono mastu ir kasdien juos skelbti savivaldybių bei mokyklų interneto tinklalapiuose. Vaikai dabar gudresni už tėvus – rastų būdų, kaip tą informaciją reguliariai stebėti. O jei kuris ir labai nesusišneka su kompiuteriu, tai kaip mat sužinotų viską iš klasės draugų – juk vis tiek dešimtis ar net šimtus kartų per dieną susirašinėja trumposiomis SMS žinutėmis, dažniausiai nė neturėdami ką svarbaus vieni kitiems pranešti. Taip būtų išvengta nesusipratimų, kai klasėse sėdi po kelis vaikus, bet pamokos vis vien vyksta.

Šią savaitę mus pasiekė nuotaiką kelianti žinia, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas viešosios informacijos rengėjams kultūriniams ir šviečiamiesiems projektams 2010 metams paskirstė 7,5 mln. litų. Iš viso bus finansuojama beveik 250 projektų, fondo parama skirta ne tik kultūriniams leidiniams, bet ir regioninėms bei nacionalinės visuomenės informavimo priemonėms. Gavusiųjų paramą sąraše pavyko rasti ir savo projektą. Priminsiu, kad jau penkerius metus Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas remia „Druskininkų naujienų“ puslapio „Kultūros naujienos“ leidimą. 2009 m. ta parama buvo tapusi beveik simboline, bet šiemet pinigai didesni, negu buvo pernai, reiškia bus lengviau laukti sunkmečio pabaigos. Beje, finansavimas skirtas ir kitų mūsų kurorto žiniasklaidos priemonių kultūriniams projektams. Būčiau pavydus – pradėčiau dėl to bambėti. Bet geriau būtų drauge pasidžiaugti, kad galime tikėtis, jog mūsų miesto žiniasklaidoje išliekamąją vertę turinčios kultūrinės informacijos neišstums „sukrečiantys“ kriminalinių įvykių aprašinėjimai ir kiekvieną bendruomenės elitu pasijutusių vietinių valdininkėlių pirstelėjimą aprašinėjanti „gyvenimo būdo“ žurnalistika.

Nors visą savaitę žiema rodė savo galią, savaitgalį laukiama dar šaltesnių orų. Ką ten laukiama, ar kas gali laukti tokio žvarbumo. Na, nebent prekiaujate poledinės žūklės įranga ir jūsų pajamos priklauso nuo ledo storio… O jei esate tokie šiltamėgiai, kaip aš, tai veikiausiai keiksnosite tuos, kas sugalvojo, jog Žemės klimatas, jų nuomone, pernelyg greitai šyla. Tikriausiai būtent šaltis atginė į mūsų malkine paverstą kluoną šeškų porelę. Žmona kažin kodėl juos pavadino Bendžiais, turbūt garsiųjų Klaipėdos popso prodiuserių garbei. Ji visiems skuba duoti vardus, o aš be jų galiu ir visai apsieiti. Yra žmonių, su kuriais bendrauju ne vienerius metus, bet taip ir nežinau nei vardo, nei pavardės. Diskusijoje apie pavardes lietuvybės patriotai šią savaitę susigrūmė su moterimis, ištekėjusiomis už užsieniečių. Mat būtent joms labiausiai aktualu, kad lietuviškame pase įrašyta vyro pavardė sutaptų su užsienietiškuose vyro dokumentuose rašoma kitataute jos forma. Prisipažinsiu, kad tvirtos nuomonės šia tema neturiu, bet tegul sau diskutuoja, vis geriau, negu politikai vieni, su niekuo nepasitarę, nuleistų visiems privalomą sprendimą. Esu vartęs keletą skirtingais laikais, prie skirtingų valdžių išduotų savo senelio Adomo Kvietkevičiaus iš Neravų dokumentų. Lenkų okupacijos laikais pase jis buvo pavadintas Adam Kwiatkewicz, o pats kaimas – Nierowo. Sulenkita pavardės forma, beje, išliko ir vokiškuose dokumentuose ir tik sovietmečiu žmogus galutinai atsikratė svetimybių. Per patį lenkmetį atsivežęs gerokai jaunesnę nuotaką iš Baltarusijos, nuo vaizdingo Berštų ežero kranto, jis jau kitą dieną po vestuvių su ja kalbėjo tik lietuviškai. Močiutė, amžiną jai atilsį, prisimindavo tą nelengvą metą be didelės nuoskaudos, nes tokiomis ekstremaliomis sąlygomis ji, anksčiau kalbėjusi tik lenkiškai ir baltarusiškai, greitai išmoko lietuvių kalbą taip, kad niekas nė neįtarė apie jos kilmę.

Šalčius po truputį keiksnoja ir statybininkai, nostalgiškai prisimindami užpraeitą žiemą, kai ir darbų buvo sočiai, ir temperatūra nenukrisdavo žemiau nulio. O dabar beliko tik europinius pinigus leidžiančių užsakovų objektai ir dar, sakoma, kad betonas prie žemesnės už minus 10 laipsnių nestingsta. Šalčiu savo vėlavimą pastatyti krepšinio arenas teisinantys sporto valdininkai anądien per visų televizijų žinias pasakojo, jog Alytuje rungtyniausiančius Europos čempionato dalyvius jie buvo suplanavę apgyvendinti Druskininkuose. Mūsų kurortui tai būtų naudinga, bet FIBA ekspertai priminė nuostatą, jog sportininkus privalu apgyvendinti tame pačiame mieste, kur vyks varžybos. Alytiškiams gali tekti skubiai statyti naujus viešbučius, o man, iškart kilo mintis, kad greičiau jau Druskininkuose pavyktų paskubomis suręsti naują krepšinio areną ir galima būtų perkelti pogrupio varžybas čia. Juk mūsų vietinė valdžia moka greitai priimti sprendimus ir parengti projektus, o Dzūkijos sostinėje iškart prasidės diskusijos, atsiras nepatenkintųjų, kurie įžvelgs kieno nors interesus, apskųs sprendimus. Šiuo požiūriu autoritarinis valdymo stilius veikia daug efektyviau už demokratiją – kaimyninėje Baltarusijoje Prezidentui pakanka pirštu parodyti ir jau statoma. Tuo požiūriu esame gerokai arčiau Minsko, negu Vilniaus, todėl ir išgražėjo Druskininkai panašiai, kaip kaimyninės šalies naujieji kvartalai. Tik to grožio, prasidėjus sunkmečiui, nedaug kam reikia, todėl ne viena drąsiai čia pinigus investavusi į naujus daugiabučius bendrovė jau sulaukė liūdno galo. Net ir pro savo kabineto langą matau vieną didžiulį naują nelabai kam reikalingą statinį tamsinto stiklo langais. Žiūriu, ogi prie jo sustoja naujas juodas visureigis su neįprastais numeriais, o iš jo išlipęs vyriškis per pusnis nuklampoja prie pastato durų…. Turbūt bus šeimininkas, o gal pirkėjas? Mintyse palinkiu jam sėkmės, o tuo metu per duris įvirsta senokai matytas bičiulis, pastaruoju metu gyvenantis Kaune. Sako, kad visi jo draugai ir kaimynai šiemet susidomėjo žiemos sportu, bet slidinėti važiuoja ne į Birštoną ar Ignaliną, o į Lenkiją. Ten ne tik trasos ilgesnės, bet ir keltuvai gerokai pigiau į kalną užkelia, tai, planuojantiems daugiau kartų leistis nuo kalno, kelionės išlaidos atsiperka. Druskininkų trasos dar teks palaukti, nors darbai ten nestovi vietoje, kasdien, važiuodamas iš darbo matau, kaip statybininkai triūsia net pasišviesdami. Beje, apie elektrą. Anądien maloniai nustebino ir elektrikai – Rytų skirstomieji tinklai pranešė pratęsę terminą atsiskaityti už elektrą pernykštėmis kainomis iki sausio pabaigos. Labai daug avansu sumokėti rizikinga – dar ims ir patikrins skaitiklio rodmenis. Bet permokėti vieną – kitą kilovatvalandę, kurią jau rytoj supleškins drungniems buto radiatoriams talkinantis elektrinis šildytuvas, kaip sakoma, „ne griekas“. Na, bent jau ne toks didelis, kad jo mūsų klebonėlis neatleistų.

Sausio 3 d. Druskininkų SPA „Vilnius SANA“ atidarytas vienintelis toks pasaulyje gintaro aromamuzikosterapijos kambarys, jo sumanytojo ir kūrėjo med. dr. Petro Dagilio vadinamas grota. Šis visiškai naujas ir unikalus gydymo būdas ne tik užpatentuotas, bet ir pagrįstas moksliniais jo gydomojo poveikio tyrimais, nors priskiriamas netradicinės medicinos metodams.

Apie tai, kad viename ar kitame SPA centre kažkas rekonstruota ar naujai įrengta, paprastai skelbiama tik reklaminėse publikacijose, o tada jau kiekviena smulkmena drąsiai vadinama „unikalia“, „naujausia“, „neturinčia analogų“. Kaip sakoma, kas moka pinigus, tas ir užsako muziką. O šis straipsnis išties nėra reklama. Niekas už jį nesiūlė sumokėti ir apie tai parašyti sugalvojo ne kokie nors „Vilnius SANA“ rinkodaros specialistai, o aš pats, bekalbėdamas su dr. Petru Dagiliu visai apie kitus reikalus. Į šio žmogaus veiklą Druskininkuose atkreipiau dėmesį jau prieš daugelį metų, nes tikrų mokslininkų, tyrinėjančių mūsų kurorto gydomąsias galias, be jo čia nelabai ir beliko. O dr. P.Dagilis dar 1972 m. savo daktarinėje disertacijoje „Kai kurių Birštono kurortinių faktorių veikimas į organizmą (eksperimentiniai ir klinikiniai tyrimai)“ nagrinėjo kurortinio gydymo problemas. Daugelio patentuotų išradimų ir knygų autorius, anuomet dirbęs su Karoliu Dineika, vis dar dėsto studentams ir džiaugiasi, kad SPA „Vilnius SANA“ valdančios UAB „Raminora“ generalinis direktorius Valdas Trinkūnas supranta, jog net ir netradicinei medicinai būtinas mokslinis pagrindimas.

„Apie gintaro kambarį pirmą kartą užsiminiau prieš porą metų. Per tą laiką pavyko ne tik jį įrengti, bet ir sukurti gintaro aromamuzikosterapijos gydymo metodą,“- sakė dr. P.Dagilis.

Gintaro aromamuzikosterapija – tai neturinti analogų autorinė, originali inovacinė gydomoji ir sveikatinimo procedūra, atliekama specialiai tam įrengtoje patalpoje, vadinamoje grota. Pasak dr. P.Dagilio, senovėje taip buvo vadinamos patalpos, kuriose būdavo atliekamos šventos ritualinės apeigos, naudojant gintarą. Žmogų veikia ir pats grotos interjeras, ir joje sumontuota įranga, ir gydymo metodikos algoritmas. Skamba sudėtingai, bet išties viskas yra gan paprasta. Jums ant kaklo užkabina didoką gintaro gabalą, paguldo ant smulkiais gintaro gabaliukais užpildyto čiužinio ir, skambant specialiai parinktai ramiai muzikai, mėgaujatės ramybe, vaistinių žolelių bei gintaro išskiriamo aerozolio kvapais.

Gintaro terapiniai čiužiniai, pagalvėlės, medalionai-amuletai ir rankų delnų masažuokliai, veikdami žmogaus kūno biologiškai aktyvias zonas bei taškus, gerina vidaus organų ir endokrininės sistemos funkcijas. Padidėja fermentų, hormonų, biologiškai aktyvių aminų („laimės hormonu“ vadinamo serotonino ir kitų) koncentracija, nespecifinis ląstelinis ir humoralinis imunitetas.

Nustebino grotos įrengimui panaudoti dideli gintaro kiekiai ir dėmesys smulkioms detalėms. Pavyzdžiui, centrinis piramidės formos šviestuvas pagamintas tiksliai pagal Cheopso piramidės kraštinių proporcijas. Skeptikai, galbūt, pasakys, jog tai labai toli nuo medicinos mokslo, bet dr. P.Dagilis drąsiai vardija konkrečias ligas, kurias gydyti padeda gintaro aromamuzikosterapijos procedūros. Jų sąrašas netelpa viename lape, todėl čia visų ir nevardinsiu, bet jame galima aptikti ir paprasčiausią gripą ir, pavyzdžiui, miokardo infarktą.

„Stebuklingo poveikio tikėtis būtų naivu. Jeigu pas mane ateina vėžiu ar šizofrenija sergantis ligonis, tai aš tikrai nesakau, kad viena kita procedūra jį išgydys ir paraginu pirmiausiai pasinaudoti tradicinės medicinos galimybėmis, o gintaro aromamuzikosterapija gali jas papildyti, nes veikia žmogaus organizmą priešuždegiminiai, nuskausminančiai, nujautrinančiai, normalizuoja medžiagų apykaitą, imunitetą, neurovegetacinį reaktyvumą ir gijimo procesus,“- paaiškino dr. P.Dagilis.

Sukurti kažką naujo, ko nėra niekur kitur pasaulyje, ko gero, yra kiekvieno mokslininko svajonė. O kai toks kuriantis žmogus gyvena ir dirba mūsų kurorte, galime ne be pagrindo didžiuotis jo darbo rezultatais – juk gintaro aromamuzikosterapijos kambario nerasite nei Zakopanėje, nei Karlovy Varuose, nei Baden Badene. Ir, galų gale, tai labai lietuviška. Juk ne šiaip sau komunikacijos specialistas Marius Jovaiša neseniai pasiūlė savo sukurtą naują mūsų valstybės prekės ženklą – Lietuvos kontūrus primenantį širdies formos gintarą su įspaustu Vyčiu.