Apeironas

Juodos varnos aštriais snapais kapoja sušalusius obuolius, kurių nesugebėjo nupūsti rudeninis vėjas, o sausio speigas tik dar tvirčiau prirakino prie pasaulio obels šakų. Juodų plunksnų debesis balto šerkšno sūpuoklėse.

Jų tiek daug, tų varnų, kad viena kitai, atrodytų, jos turėtų labai trukdyti, tačiau – nieko panašaus, jos paiso atstumo, juk ne žmonės kokie… Įkyrumas tuojau pat sulaukia atsako. Kad taip aš galėčiau kaimynui, monotoniškai daužančiam galvą į sieną, atsakyti ne beviltiškai, kaip žmogus, o sveikai ir linksmai, kaip varna. Bet esu žmogus, todėl atsisėdu šiapus sienos ir ritmingai, įsiterpdamas į kaimyno monotoniją, pakaušiu bandau dunksėti savo mantrą. Taip ir bendraujam, be žodžių, be individualistinių išraiškos nuokrypių, kaip žmonės…

Keistas mėnuo yra sausis: jo niekada nelaukiu ir netrokštu, kad jis kuo greičiau pasibaigtų. Sausis panašus į gyvenimą: jis neturi trukmės, nes mirtis ir gimimas laikui nepriklauso, o tai, kas tarp jų, ir yra viskas, trunkantis amžinybę…